Ekspedicija Nr 1
Mus kankina nuotykių alkis. Vaizdų ir žodžių. Prisirinkti saujas ir kišenes, kad turėtum kuo dalintis. Įsidėti į dienas turinio, kad nebūtų tuščios jos nuo ryto iki vakaro. Ir būtų ką prisiminti. Kad pasaulis neprakeliautų pro šalį nepastebėtas.
Aš užaugau prie Nemuno ir Mituvos. Visą paauglystę praleidau tranzuodama skersai išilgai per Lietuvą ir visada norėjau į Vilnių, lyg man būtų maža vietos. Todėl dabar man gėdų gėda, kad nemačiau, ką turėjau. Kartais reikia pusę pasaulio apkeliauti, kad vieną rytą sėdėdamas mašinoje suprastum, kokio gražumo tas kelias palei Nemuną ir šimtametis ąžuolynas, pilys kas 10 km, pavasariais apsemiamos lankos, tie paklypę geltoni namelėliai… Mes tokie, va, keistesni esam, kad iš ten kilę. Serdsom čuju🙂
Kažkada anksčiau jau rašiau apie norą dalintis štai čia. Taigi dabar, artėjant žiemai pradėjau. Keliauti galima ir Lietuvoje, nes, galvą dedu, nežinot, kiek joje visko yra. Aš, fotografė Lina Aidukė ir broliai Bartas su Nagliu keliamės sekmadienio ryte ir 7.30 jau esam kelyje. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti, versti. Gal todėl, kad turim vieną ir tą patį alkį.
Planas nėra gigantiškas, mus riboja šviesos valandos, kurios šitoje amžinos prieblandos zonoje vis gilyn į žiemą trumpėja nevaldomai.
Pirmoji stotelė – Belvederio dvaras. Nykstantis akyse, bet man toks gražus, kaip baltas pyragaitis. Tegul kada nors jis patenka į geras rankas, kurios nupraus jį, sutvarkys parką ir atvers duris. Patikėkit manim, tai būtų gražiausia vieta vestuvėms.
Negali važiuoti Panemune ir neišlipti prie upės. Atsimenat, pasakojau, kaip Sicilijoje kalba jūroje akmenėliai? Paskutinę rudens dieną Nemune taip šnekėjo pirmo metų ledo lytys, oriai pro mus praplaukdamos.
Važiuodami pasroviui privažiuojam Panemunės pilį. Vytėnai. Kiekviename kaime yra bent po vieną šviesuolį. Norėsit apžiūrėti pilį – ieškokit Antano. Geroji pilies dvasia. Kai prisipažinau, kad esu iš Jurbarko, klausė, ar nelipdavau į apleistą pilį per langus. Ir niekaip pati nesupratau, kodėl nelipau? Viena gražiausių pilių Lietuvoje man pusę gyvenimo gulėjo pašonėje, o aš nė karto nepabandžiau nusisukti galvos jos bokštuose ir rūsiuose? Neįtikėtina! Kita vertus, kalbėjau su draugu, 10 km atstumas vaikystėje atrodė ne taip lengvai ir greitai įveikiamas, gal todėl slėpynės nužaistos tik daugiaaukščių rūsiuose ir statybvietėse. Šiaip tai pastarosiose irgi buvo nemenkos galimybės nusisukti sprandą.
Trečioji, ilgiausia mūsų stotelė – Žemaitkiemis. Šiek tiek planavau mūsų maršrutą, žinojau, kad čia bus apvainikuota visa ekspedicija, bet buvo geriau, nei galėjau svajoti. Džiaugiuosi, kad su manimi buvo žmonės, kurie irgi mato. Berniūkščiai prilipo prie Mindaugo, dvaro savininko motociklų kolekcijos. Aš ją vadinu berniukų rojumi. Tos dirbtuvės yra kažkas tokio! Bet iš esmės pats dvaras turi tokią stiprią, išskirtinę aurą, kurios kitiems Lietuvos dvarams ieškoti su žiburiu dar šimtą metų. Gal todėl, kad jis turi savo dvarininkus, kurie jame nuolat gyvena? Žodžiu, mano meilė šitam dvarui amžina. Tikiuosi padaryti ten dar ne vieną nuostabią šventę.
Apie Mindaugą reikėtų rašyti atskirai. Gal net knygą. Nesuvokiamas žmogaus gerumas ir paprastumas, vidinė inteligencija, žinios. Iš tų namų nesinori išvažiuoti, aš jums sakau. Buvau garantuota, kad jis patiks mano bičiuliams. Buvau visiškai tikra. Trumpas pasisėdėjimas virto vyno degustacija su pasakojimais. Tikrai jaučiausi kaip XIX a. dvare: lauke pamažu temsta, viduje, dvaro savininko bibliotekoje šilta, ant mažo staliuko stovi taurės, dega žvakės, sklando malonūs pokalbiai apie vyną, istoriją, gyvenimą, kuris yra gražus…
Reikia kilti, jau važiuoti, o man taip buvo gera, kad net norisi šiek tiek gal paverkti. Apsikabinam, atsibučiuojam kaip giminaičiai. Šiek tiek bijau, kad Mindaugas dabar manęs jau nebeatsikratys, nes aš mėgčiau užsukti ten dar ne kartą. Be to, yra dar žmogus, kuriam tą dvarą norėjau parodyti.
Grįžtam su tamsa. Sekmadienio kaip nebūta. O iš tiesų, tai būta dar ir kaip. Kurį laiką pagyvensim šituo nuotykiu, bet jau su Lina rezgam naujus planus. Ačiū berniūkščiams už ratus ir nemirtingą kompaniją, Lina, drauge mano, tau ačiū už magiškus rudens pabaigos vaizdus ir tai, kad tiesiog esi. Kirlytei kada nusiųsiu gėlių, kad mus virtualiai supažindino.
Laukite tęsinio.
Lapė