Aš esu Lapė, kuriai skirta buvo gimti ant Lietuvos žemės. Nors, rimtai sakau, širdim jaučiu, kad kažkada mano gyventa buvo Sicilijos kalnuose. Kitaip šito apsėdimo negaliu paaiškinti.
Nesergu italofilija, negarbinu italų kaip pusdievių, bet tas kraštas yra stebuklingas. Ypač pietūs. Ypač ta sala, į kurią nuvažiuoju kiekvienais metais. Ir ji vadinasi – Sicilija.
Rašau vėl, nesidalinti negaliu, nes kiekviena diena ten vis kitokia, nes šį kartą mūsų būryje buvo net dvi fotografės, tai turim absoliučiai magiškų vaizdų, nes ir vėl tobulai susidėliojo kompanija, todėl visas ištiko nepamirštamas atostogų nuotykis. Svarbiausia mokėti džiaugtis kiekviena minute, ne nuotraukomis, ne dėl nuotraukų, jos tik priemonė sugrįžti į ten, ko negali pavadinti nei vieta, nei laiku. Absoliučiai siurealus pasaulis, kuriame išsitrynusios ribos tarp sapno ir tikrovės ir leidi sau pamatyti, padaryti, patirti daug daugiau ir kažkaip giliau nei galėtum realybėje. Ir visa tai turi spalvas, kvapus, žodžius, apsikabinimus, kitokius nei kada nors čia jaučiau ar skaičiau knygose. Mano gyvenimas – kaleidoskopas, kuris lyg vaikystėje savaime sukuria stebuklingos, nepamirštamos laimės pajūtį. Jei tik panori…
Aišku, vėl pradėjom vestuvėmis. Irma su Edvinu taip skirti vienas kitam kaip peilis ir šakutė, kaip karamelė ir riešutai, kaip mozzarella ir alyvuogių aliejus… Išmokau poravimo iš vienos nuotakos:) Jie tokie patys. Tiek sutampa, sulimpa, kad net baltai pavydu. Bet jų istorija vėliau… Kai išrodysiu viską, ką padariau per vasarą.
Išlydėjom vestuvių svečius iš Italos ir ėmėm laukti lietuvaičių desanto papildymo: prie mūsų trijulės prisijungia fotografė Lina ir linksmuolė Jolita – nuotykis prasideda.
Turim tik kelias dienas viso ko išragavimui, tad nieko nelaukdamos keliaujam prie jūros, kuri šiais metais šiltesnė nei bet kurį kitą rugsėjį. Kiekviena moteris bent kartą gyvenime privalo turėti mergaitiškas atostogas. Net tokia skeptikė lytiškumo draugystėje klausimais kaip aš. Deginomės, vartėmės Itala Marina paplūdymyje ant tų akmenukų kaip krevetės. Natūralus SPA. Akmenukų masažas ne tik padams, bet ir visam kūnui. Smagiausia atsiduoti jėgingoms bangoms ir leisti save vartyti kaip tą akmenėlį… Po to saujas jų reikia iškratyti iš maudymosi kostiumo. Net jei jis tik minimaliai dengia tam tikras kūno dalis…
Taip praleidžiam siestos metą. Man atrodo, italai taip to laiko po pietų nevadina. Siesta skamba ispaniškai. Bet faktas, kad tuo metu niekas nedirba. Visai, visai niekas. Vieną dieną, kai dar organizmas reikalavo lietuviškų pietų, o visų parduotuvių ir restoranėlių durys buvo uždarytos, prašiau viešbučio kambarinės duonos iš virtuvės ir valgiau ją su majonezu iš plastikinio maišelio, tokio, kaip „McDonalds“, užgerdama gazuotu vandeniu. Ir tuo metu nieko skanesnio negalėjo būti. Patikėkit. Atsimenu, kai savo vasaras dar gyvenau pas močiutę, prie Mituvos, tėvukas man užtepdavo ant juodos duonos sviesto ir smulkiai, smulkiai pjaustytų svogūnų laiškų arba lašinukų. Ant tų duonos riekių su kaimišku sviestu aš ir užaugau.
Apie naktines mūsų fiestas Italoje gal daug nepasakosiu. Tam krašte tiesiog neįmanoma nueiti laiku miegoti. Gyvenimas kažkodėl pradeda virti apie vidurnaktį. Tada įvyksta visi susitikimai pagrindinėje kaimelio aikštėje, užsimezga draugystės, pradedi kalbėti itališkai. Bent jau asmenuoti… Tik Italoje Peppe mama gerokai po vidurnakčio įsileidžia į namus vieną iš kompanijos vyrukų ir nepraėjus nė valandėlei mes jau valgom karštą spageti carbonara, o mama iš balkono teiraujasi, ar skanu. Pasibaigus vynui ir alui ragaujam mamos rankų darbo mandarininį likeriuka alla Limoncello. Gardumas!!! Tokia tad yra tikroji Sicilija! Aišku, įvyksta kultūriniai mainai ir jau po pirmos nakties italai sklandžiai dainuoja „Rokfelerių“ „Jei eini, tai ir eik“ priedainį: „gerai, gerai, labai gerai“. Bei žino, ką reiškia: VAKARĖĖĖĖLIS! Įvyksta draugiškos kerlingo varžybos kaimelio gatvėje su šluotomis. Ir visa tai daro suaugę žmonės:)
Tiesą pasakius neaplankiau šį kartą nė vieno naujo miestelio. Labai norėjosi pirmą kartą į Siciliją atvykusioms parodyti tai, kas sužavėjo mus per ankstesnes keliones, tačiau visos vietos ir vėl atsiskleidė naujai. Siracusa šį kartą pažinau per puikų veganišką maistą. Visą pakrantę nuo Taormina išvaikščiojom skersai, išilgai. Viena įsimintiniausių kelionių buvo į Savoca miestelį, įsikūrusį kalnuose. Kažkaip visur jis minimas kaip viena iš vietų, kur buvo filmuotas filmas „Krikštatėvis“, bet aš vietoj miestelio įsižeisčiau. Nieko nesakau, pati surijau „Sicilietį“ ir „Krikštatėvį“ su malonumu, bet tas miestukas turi savyje daug daugiau turinio.
O žmonės! Pirmiausia bebimbinėdamos sutikom seneliuką, kuris visoms pasirodė kaip kokia mažutė Hemingway kopijytė.
Mojo mums iš savo antro aukšto terasos. Sako: „lipkit čia, iš terasos vaizdas gražesnis!” Mūsų du kartus prašyti nereikia. Butukas kaip visi kalnuose: kambariai sulipdyti vienas ant kito. Pilna knygų, kas dar sustiprina šio seneliuko kaip rašytojo įvaizdį. O kalbus – ne tas žodis. Nesvarbu, kad mes itališkai tik vos, vos grabinėjam – tame ir smagumas. Taigi, pasirodo, dirba žmogus mokymo įstaigos administravimo padalinyje, gal koks raštvedys, auditorius ar dar dievai žino kas. Žmona – mokslininkė. Pavaišina mus vandeniu, nusistebi, kad neragaujam nieko iš jo alkoholio resursų, bet mums dar visa diena prieš akis.
Pro bažnyčią nusileidžiam iki barelio su nuostabia terasa. Ir nusprendžiam čia trumpam nutūpti. Niekur gi neskubam. Vos įžengus pro duris ieškoti gaivaus ir svaigaus Spritz, mus Limoncello vaišinti skuba baro savininkas, tarkim Dionizas, nes būtent taip vadinosi šita įstaiga – „Dioniso“. Dionizui greitai sukūrėm aktoriaus vaidmenį. Kokio nors žinomo, kurio mes nepažįstam, kuris tik apsimeta baro savininku, nes jam taip norisi… Fantazija nesiskundžiam.
Ir tada, kai tame kaimelyje sėdim prie stalo, lėtai sau gurgšnojam kokteiliukus, kai atrodo, kad gėrio yra tiek, kad laimės jau daugiau būti negali mus ištinka vidurdienis ir pasigirsta muzika. Bažnyčios, kurioje ką tik buvom, garsiakalbiai transliuoja visam kalnui „Ave Maria“. Ne kas kitas, o katarsis nuo gyvenimo žavesio apima ir net žodžių nebetenki, nes viskas aplinkui taip dera, kaip kokia sicilietiška simfonija: kalno serpantinais leidžiasi baltas motoroleris, praskrenda mažas baltasparnių paukštukų būrelis, kybo debesys. Kalnas guli toks vėsus toje muzikoje ir nieko, visiškai nieko daugiau nereikia.
Siūlyčiau susirasti dabar youtub‘e kokią nors „Ave Maria“ dieviškesnę versiją ir dar kartą perskaityti prieš tai buvusią pastraipą.
Jau Lietuvoje išsiaiškinu, kad Dionizas mūsų visgi turi žemišką vardą – Andrea Morabito. Bet iš jo baro iškeliavom jau kaip draugai amžiams. Neduok valgyt mums, duok pakalbėti. Vandens biologas vieną dieną suprato, kad užteks dirbti, reikia mėgautis kiekviena diena ir taip atsidūrė Savoca miestelyje. Dabar tiesiog gyvena, pritrūkus veiksmo – išvažiuoja aplankyti draugus Londone, gauna laiškus ir siuntinius. Mums sėdint bariukyje, pašto automobiliukas atveža jam butelį vyno. Siunčia draugai iš nebeatsimenu kur…
Po aperityvo nusileidžiam vėl prie jūros. Vos spėjam į parduotuvę, nes visi keliauja namo pietauti, jau pasakojau. Prigriebiam vaisių, duonos lazdelių, sūrio ir taip užkandžiaujam ant tų pačių pajūrio akmenų. Neaiškios tautybės emigrantės pristoja su savo masažais, tai nieko neveikdamos tomis paslaugomis už 10 euriukų ir pasinaudojam. Mano nugara man dėkojo likusią kelionės dalį…
Kitą dieną aplankėm saulėtąjį Siracusa miestą ir pagaliau nors vieną kartą pataikėm į turgaus dieną. O dargi ir veganiško maisto prisikirtom nerealiai kietoje vietukėje – „Moon”. „Move Ortigia out or Normality” – skelbia užrašas virš durų ir aš labiau nei rekomenduoju ten užsukti pavalgyti, o ir pavakaroti, jei nakvojat tame šiek tiek vienišame mieste. Tokio įspūdžio kaip pirmais kartais nebepaturėjau, bet gražus tas miestas su jūros kvapu.
Prie jūros mes praleidom ir dar vieną dieną. Tiesą pasakius, ištaisėm ten absoliučią vandens laumių dioniziją. Juokiausi tiek, kad skaudėjo ne tik žandus, bet ir pilvo presą. Tiesą pasakius, visas šitas performansas buvo fotografės Linos Aidukės meninis sumanymas, kuriam visos „pasirašėme” ir iškyla viename. Mirkom vandenyje iki pradėjo temti. Ir, kai saulė tik, tik užlindo už kalno, o žemyninėje Italijos dalyje pradėjo žiebtis žibukai, kuriuos galėjai uždengti pirštu, aš stovėjau ant jūros ir kranto ribos ir supratau, kad nesvarbu, kur tu esi – Sicilijos pajūryje ar ant didžiausios laukinės kopos Lietuvos pamaryje – visur tu esi viso to gamtos gražumo dalis. Tik arba moki tai pajausti arba ne.
Italija reikia mėgautis. Nuo vaizdo per automobilio langą, kiekvieno vakarienės kąsnio iki visos dienos trukmės išklykos prie jūros. Jūra čia visų tiurkio atspalvių. Sūrios ašaros skaidrumo. Ir, kai tie paskutiniai saulės spinduliai pasislepia, atrodo, kad bangelės ne šiaip atsimuša į krantą, o tarsi tie amžinai plaunami, gludinami akmenėliai kažką tau girgždėdami kalba. Ir per tas kelias minutes, kol tu kontempliuoji kartu su gamta, natūraliai su ja panyri į naktį. Ir kokia yra laimė, va, visa tai matyti ir prie tos amžinybės liestis.
Žodžiu, išvažiuoti iš ten kiekvieną kartą sunku. O ir pažįstami vietiniai jau draugais tapę, tad Jolita raudojo kaip reikiant lipdama į mašiną, jau pasakojau. Simonos ir Domenico, „Le Giare” viešbučio savininkų vaikai auga akyse. Tas ūgtelėjimas labai aiškus, kai aplankai šią nuostabią šeimą tik vieną kartą per metus. Ivan iš berniuko jau jaunuoliu virtęs. Matteo subrendęs ir kiekvienais metais vis geriau angliškai kalba. Sergio picos vis skanesnės… Tikiu, kitais metais dar daugiau jų išragausim…
O pabaigai noriu atpasakoti vieną iš tų „rimtųjų” pokalbių su sūnum, kuris čia visai į temą.
Užvakar mano kūdikis klausia:
– Mamyte, o kiek tau buvo metų per gimtadienį?
– 34.
– Ooooo, tai tau reikia eiti į mokyklą?
– Ne, katinėli, aš jau ir į mokyklą ėjau ir į universitetą ne vieną…
– O mes mirsim, o tu gyvensi?
– Kad, man atrodo, aš anksčiau mirsiu, gali taip būti. Bet aš dar pagyventi noriu, pakeliauti, pamatyti daug visko.
– Aš jau mačiau visko.
– Oi, Vytukai, tu net neįsivaizduoji, kiek tu dar visko nematei…
– Aš mačiau žvirbliuką.
Ir kažkaip nebeturiu ko pridurti. Nes vaikui dar nerūpi, kas yra už horizonto, tik mamai žvirbliuko visatos neužtenka ir kuprinę krautis vis norisi.
Tikiuosi, kad neprailgo sicilietiškos istorijos. Nors, vienas dievas težino, gal visgi visa tai tebuvo sapnai…
Lapė
P.S. Vos nepražilau žymėdama, kur kurios fotografės nuotrauka. Žodžiu, jei neparašyta nieko, tai Linutės. Kažkada pasėdėsiu ir visas paženklinsiu. Ir, įtariu, dar papildysiu aš čia:)