Valgau ananasinį pyragėlį ir geriu arbatą. Karštą. Pyragėlis man primena Viktor Pelevin knygą „Ananasinis vanduo puikiajai damai”, kurią, atrodo, taip neseniai išsiunčiau į Nidą artimam bičiuliui.
Savaitės dilemą bandžiau išspręsti su kito draugo pagalba. Nors gal veikiau padiskutuoti. Ar tai, kad nuvykęs į stebuklingą vietą, nori čia atsivežti kitą žmogų, su kuriuo santykiai nėra labai stipriai apibrėžti, jau yra meilė? Ta prasme, kai nori dalintis įspūdžiais, knygomis, vaizdais, gal net kokiomis žvaigždėmis, čia jau yra kažkas įdomaus?
Prieš savaitę su Kristina ir Luke važiavom aplankyti Žemaitkiemio dvaro. Jo savininkas Mindaugas yra toks įdomus, kad aš negaliu susilaikyti jo nekalbinusi. Jis natūraliai kaip koks knygos ar filmo herojus. Pastebėjau, kad savo gyvenimo kokybę kartais vertinu pagal tai, kiek jis panašus į gerą filmą. Kartais jis tikrai panašus į pigų serialą, bet, žiūriu, kuo toliau, tuo labiau artėjam prie įdomesnės dramaturgijos:) Žinau, gal kvaila, bet man taip patinka. Kinematografija man vienas mėgstamiausių menų.
Kai įvažiavom į dvaro teritoriją, jos pakraštyje viena akim užmačiau dviratį minantį vyriškį. Mindaugas kaip tikras dvarininkas pakviečia vidun, pasiūlo arbatos ar kavos, bet aš apie nieką daugiau tik apie šaltą Prosecco tegalėjau galvoti nors buvo gal tik pora valandų po vidurdienio. Mano norus kažkaip visi priėmė natūraliai. Finale mes sėdėjom svetainėje, ragavom balta šaltą vyną ir niekur iš ten nesinorėjo išvykti. Šeimininkas įjungė šaunios muzikos ir sustabdė mums laiką. Staiga gyvenimas sustojo čia ir dabar. Tokiais momentais atsiveria jo grožis. Va tada aš supratau, kad galvoju, jog norėčiau jį supažindinti su Mindaugu ir viską ten parodyti. Gerti vyną verandoje, gal išsimaudyti Nevėžyje, ryte kepti kiaušinienę, lipti į piliakalnį. Nu, matot, kas darosi?
Bet šiandien ne apie tai. Šiandien apie Kristiną ir Luke. Aš juos įsimylėjau. Abu. Ir jų vestuves. Sukomės kaip bitės ir bitinai, bet kaip buvo gražu, aš negaliu! Tas dvaras yra stebuklingas. Ir tie žmonės… Tokie visi nuoširdūs ir atsipalaidavę. Todėl nesusilaikau ir mažutėlaitį anonsiuką atiduodu jums, nes www.baltiremeliai.lt manęs nepamiršo ir dar negrįžusi į Vilnių štai ką radau savo pašto dėžutėje.
Ir čia tikrai nekyla klausimų. Tai yra Meilė. Neišsiplėsiu, nes tikrai sulauksit dienos, kai papasakosim visą šventės istoriją. O dabar einu miegoti, gal bent sapne sugrįšiu į vakar dieną, nes ji buvo nuostabi:)
Lapė
xx