Skaitiniai. Life giving time
Vežiausi į Nidą keturias foto juostas. Išfotografavau vieną. Taip gavosi. Yra kaip yra. Kitą dieną po grįžimo, per pusryčius ji jau gulėjo fotolaboratorijoje. Iš karto po susitikimų lėkiau į Žvėryną, žandai dega iš smagumo ir laukimo. Galvojau, teleportuosiuos tais 10×15 cm popieriaus lakštais atgal. Bent taip. Vieno žodžio būtų užtekę paprasto, kad liepčiau sustabdyti mašiną […]
Sekmadienio skaitiniai. Lėtai
Niekur, niekur neskubėti. Turėti visą pasaulio laiką. Pasimėgaut. Nendrių šokiais nakties vėjyje sustojus ant tako. Ryškiai oranžine pilnatim virš marių, kuri tilptų į delnus. Jais užglostysiu tavo randus. Pirštais, mėnuliu ištepliotais. Lėtai. Tavo oda kaip plienas. Mano širdis – ne. Monika Penkūkū Photography nuotrauka Taip seniai žaidžiau namus, kad net keista. Tavo kvapas virsta mano kvapu neilgam. […]
Toma ir Paulius
Aš nerašiau tūkstantmetį. Ir apie vestuves nepasakojau. Kas su Lape bičiuliaujasi nuo pat tinklaraščio įkūrimo, menat, kad antradieniai ir sekmadieniai visada buvo pilni istorijų. Neklauskit, kas nutiko, dar pati nežinau, bet bandau išsiaiškinti. Spalio 5 d. rengėm paskutines sezono vestuves, o jose tarp svečių pamačiau Tomą su Paulium. Apsikabinom, pasibučiavom, išsipasakojom (gal aš labiau) ir […]
Sekmadienio skaitiniai. Dovana
Vakar buvo pirmas šeštadienis, kai nereikėjo galvą pametus kažkur lėkti, atrašinėti laiškų, tik pakirdus, daryti kvėpavimo pratimų, kad sulėtėtų širdies ritmas. Voliojausi pataluose iki pietų ir dar šiek tiek. Tada gėriau petražolių arbatą, mokiausi atsistoti ant galvos, nurinkau balkone pomidorų derlių nuo tų dviejų augalėlių, padovanotų sezono pradžioj Aurelijos. Kaip jie su manim išgyveno ir […]
Anonsas. Ineta&Patryk
Labiausiai man patinka tos vestuvės, kurios yra apie pasitikėjimą. Apie pasitikėjimą ir bendradarbiavimą. Apie atsipalaidavimą ir gebėjimą šventės dieną ja pasidžiaugti. Tada viskas vyksta be didesnių nesklandumų, savo laiku ir taip, kaip turi būti. Su Ineta ir Patriku akis į akį susitikę buvom gal tik visai kelis kartus. Per vieną pirmųjų išmaišėm Lietuvą ieškodami sodybos, […]
Ne apie vestuves. Seserija
Stoviu ant kalno iš smėlio. Ant keteros. Ant ribos. Po kojomis pušų galvos žalsvai mėlynos. Lėktuvas į kažkur iš lėto perpjauna dangų dviem baltais rėžiais. Tau – tavo jūra, man – mano miškas. Išdalinta tuoj taip gali būti. Debesėlio nė vieno. Pakeliu fotoaparatą, bet sufokusuoti nespėju. Linija išsisklaido, išnyksta ir mūsų skirtingos visatos aštriu horizontu […]
Dalia ir Gerhard. Iš bangų ir vėjo.
Man naktimis nebesimiega. Gal jos per trumpos… Arba per svaigios… Todėl seku pasakas apie tuos, kuriems meilės atseikėta negailint. Mano darbas – karma ir pašaukimas. Į Nidą vestuvių švęsti keliauja ypatingi žmonės. Stipriai įkalbinėti man nereikia. Jie jau būna kadais užburti, tad lieka tik pasirūpinti detalėmis. Taip ir nukeliaujam ten bent kelis kartus per sezoną. […]
Ne apie vestuves. Pabėgimas.
Mano meilė kaip sakai. Klampi, tąsi saulėje įkaitusio pušies kamieno ašara. Per klampi. Nuo tokios neretai maišosi protas. Nemeluok. Neapsimetinėk. Nespausk. Neskubėk. Nebėk. Kartas nuo karto pasiseka pagyventi filme. Tokiam, kurį norėtųsi pažiūrėti naktį kemperyje, stovinčiame tarp jūros ir miško, atokiai nuo miesto, stogą plaunant vasaros liūčiai ir žaibuojant iki pamišimo, kai […]
Atvirlaiškis Nidai
Nidoj man laumės kaskart susuka galvą. Prisiekiu. Aš galvoju. Jei tavęs galima būtų paragauti, būtum jūros skonio. Pradėčiau nuo pirštų. Valgyčiau ir žiūrėčiau į akis. Druska ir jūržolė. Vėjažuvės žvynas. Suopio plunksnos. Ir sapnai net nemiegant. Basos kojos smėlyje – eiti niekur nereikia, nes viskas yra čia ir kam lemta, tas į tavo kopas […]