Viskas prasidėjo 2018 metų sausio 16 d., kai savo Facebook’o paskyroje parašiau vieną žodį: trumpai. Kadangi visada po kelionių nuotykius aprašau tinklarašytyje, galvojau, kad tie kasdieniai įrašai bus man kaip špargalkės. “Trumpi” 8 lapai word’iniam faile. Tiek gavosi teksto sudėjus viską į vieną nepertraukiamą rašinį. Su Linos Aidukės nuotraukomis jau visa knyga gavosi. Neskaitykit viso šito, jei galvojat, kad rasit kažkokį sąrašą, ką verta/būtina pamatyti Sri Lankoje, kaip sutaupyti, ko nedaryti ir pan. Mūsų su Lina Aiduke kelionės nėra visuotinai pripažintų turistinių objektų lankymas, siekiant kiek galima greičiau aplėkti visus pasaulio stebuklus. Pats didžiausia stebuklas yra gyvenimas, todėl kelionėse, o šiaip tai visad, bandom tiesiog mėgautis tuo, kas nutinka, per daug neplanuoti, atrasti, stebėtis, ragauti, gerti, išsivolioti ir atviromis širdimis mylėti… Tikrumas ir laisvė mums yra pamatinės vertybės. Jei jūsų toks pat požiūris arba norit to bent kažkiek išmokti, tada prašau, mūsų kelionės dienoraštis.
Trumpai.
Dar naktį sužinojom, kad skrydis iš Kijevo į Sri Lanką vėluos 10 val. Ok. Niekur neskubam. Blogesni už UIA atsiliepimai gal tik apie Karbauskį ir Širinskienę šiom dienom, tai rimtas flight delay labai nenustebino. Žvengiam ir tiek. Mes moterys neiškritusios iš medžio, draudimu apsiginklavusios nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.
Darbai, darbai, viena valanda miego, pusryčiai, taxi, nes nė vienas Uber vairuotojas miestan neišlindo 5.00 ryto. Oro uoste suprantu, kad iqos’iukas liko namuos. Kuprinėj ant pečių saugiai įsitaisęs blokas Heets, visi valymo pribumbasai. Nu ok. Metu rūkyt, vadinasi, priverstiniu būdu. Gal ir gerai. Išlipam Kijeve. Dubakas3000. Ypač be paltuko, tik su džemperiuku. Skrydis vėluos jau 11 val. Neliekam voliotis oro uoste, keliaujam į artimiausią viešbutį pamiegoti, pavalgyti, gal dar kažką nuveikti. Dar vis žvengiam ir užsimiršusios viešbučio restoranėlyje, kurį vis dar puošia kalėdinės puošmenos, susidaužiam po stakaniuką viskiuko. 10.00 val. ryto. Barščiai pusšalčiai, blyneliai vopšče šalti. Dzin. Žydrai dažytos sienos visur, akvariumai, paauksuoti paveikslai ir odinės sofos. Lina parpia šalimais, po kaldra palindusi su visais rūbais, man skambina visi, kas netingi – čia visada taip prasideda atostogos, paskui nebekreipi dėmesio. Nesumerkiu bluosto nei minutei. Pervargimas. Pakeliu Liną, ačiū die neužmigau, bo žadintuvą ponia užsistatė 4.00 val. ryto, o ne vakaro. Eina į dušą, pyst, dingsta kambary ir duše šviesos. Galvoju, jei taip nuotykiai prasideda, tai kas bus toliau? Vėl sėdim oro uoste, barmenas klausia: devuška, možet eščio pivo? Devuškos šypsos, bet nebekartoja. Iki skrydžio liko 4 val. Tikėkimės, nes skrydis vėluoja jau 14 valandų. Dar tikiuosi ryte atsibusti tarp spalvų, kvapų, bangų, valgyti pigiai ir skaniai, apsinuoginti ir nesukti dėl nieko galvos. Umaliaju.
Trumpas moralas: tokiai kelionei kelionės draudimas yra būtinas. Tada nereikės stresuoti dėl vėluojančių skrydžių, prarastos atostogų dienos ir panašiai, nes atlyginus žalą galima vėl pirktis naujus bilietus. Aš nemeluoju. Taip pat nesmirskit oro uostuose, kai toks skrydžio atidėjimas, važiuokit į artimiausią viešbutį ir ilsėkitės, jei po to dar bent 7 val. turėsit būt įkalintas lėktuvo kėdėje. Gal jau kaip nors nenubiednės atostogos nuo papildomų 20 Eurų.
Tai, žinokit, galiausiai šiltus kraštus pasiekėm. Kelionė, turėjusi trukti 12 val. užtruko 27. Oh well. Pamiegojau iš jų kokias 3. Prieš lipant į lėktuvą Ukrainoje, jau jaučiausi gyvenanti kažkokioj paralelinėj visatoj.
Po Maroko vojažų Sri Lanka baisiai nesutrikdo, tik ta šilumėlė +32, tai ką aš žinau… Numetam daiktus savo viloj, kuri cher suprasi, ar varguolių, ar pasiturinčių rajone, nes aplink visur tokios amžinos pusiau statybos, lekiam prie vandens. Beveik niekas nesimaudo, mums vienodai rodo. Kremą nuo saulės, tep lep, belenkaip užtepu, nugaros normaliai nepasiekiu, tai, hello, esu nebe lapė, o tigras. Bet ne iki katastrofos.
Linos srilankiukai prašinėja self‘ių, į mane šnairai žiūri, kai kertu karius už keturis. No sleep – eat and eat. Ryžiai vienoj rankoj, krabo koja kitoj. 5 doleriukai. Kaip nevalgyt? Ir kaip negert, kai ant jų vietonio alaus Lion butelių etikečių užrašyta kažkas tokio: atrask save iš naujo. Esi pasaulyje, kupiname galimybių, kurias tereikia išnaudoti. Pirmyn, padaryk tai. Atrask savo stiprybes. Skleisk kitiems idėjas. Pakylėk save į naujas aukštumas. Yra galybė horizontų, kuriuos gali užkariauti. Atrask savyje liūtą. Verygą ištiktų širdies smūgis, jei toks alus pasirodytų mūsų rinkoje. O mes sąžiningai bandom tas liūtes savyje atrasti ir garsiai mąstom, kad tai yra pirmoji simbolinė mūsų kelionės nuoroda. Stebėti ženklus yra labai svarbu.
Stengiausi ištempt nemiegojusi iki padoraus vakaro, kad išsimiegočiau pagaliau. Guliu skersai per lovą ir galvoju. Galvoju, kad atostogos yr gėris. Ryt iškeliaujam tų naujų horizontų užkariauti. Atvirkščiai nei visi. Dažniausiai visi rekomenduos pradėti nuo kalnų: Kendy, Ella, traukinuko to garsiojo, kur būtina pasidaryti nuotrauką, persisvėrus per vagono duris. Nakvynių nerezervavom, tai bus įdomiai gal. Stay tuned. Dar sugalvojom, kad kasdien su vienu vietiniu žmogum privalom susipažint išsamiai. Labanakt. 21.16. Jesus, Jesus, iki ko nusigyvenau…
Užtat Lina pagaliau traukia iš kuprinės fotoaparatą. Reikėjo jai adaptacinio periodo, kad vėl atsirastų noras fotografuoti.
LACKSHMIR.
Sakė, visi vadina Lucky. Mums pirmos dienos pažintims žmogaus su tokiu vardu ir reikia. Antrasis ženklas, kuriuos pasižadėjom sekti.
Profesionalus kirpėjas, norėjo kirpėjaut Australijoj, bet nepakrito korta su viza. Tai dirba Sri Lankoj gidu, turi vilaitę kelių kambarių ir kirpyklą. Sakau: you are big business man, Lucky. Šypsosi ir atsako: no honey, no money. Dirbk ir turėsi. Sri Lanka yra Lietuvos dydžio. Pasakojam naujam bičiuliui, kad tik žmonių skaičius skiriasi. Lietuvių 3 milijonai, srilankiukų – 25000000. Oi, sako, kad tik 21000000 belikęs, tai daugiau nei visa Lietuva emigravusi. Tos pačios visur bėdos.
Turi Lucky žmoną ir du sūnus. Kol pusryčiavau, mažasis ruošėsi į darželį. Su uniformyte, viską. Išlyginta, švari: balti marškinukai, tamsiai mėlynos trumpikės, iščiustinta, sulankstyta nosinė po kalnieriukiu su adatėle prisegta, bet vistiek pusė piršto šnervytėj. Meilumo reto.
Užmiegu 18.00 LT laiku, nes kanopų nebepavelku. Džiaugiuos, išsimiegosiu. Po keturių valandų nubudimas. Karšta kaip tam marokietiškam hamame, kur daug kam pasakojau. Šutra jochaidy. Po valandos prabunda Lina, įjungia kondicionierių. Dar po valandos kalenu dantimis nuo šalčio. Kažkokia menopauzė srilankietiška.
Atsikeliu užtinus kaip gera bomžė. Žvengiam susirietusios. Dzin.
Pakeliavom autobusu vietiniu ir traukiniu. Savotiškai viskas. Gyvos, nieko. Su tom kuprinėm po paplūdymį namų ieškom, kremu nepasitepta, pečiai paprikos raudonumo, bet užtat pilvas ir kojos vis dar likusios Twilight saga filmuose. Rusų praktiškai visa tauta į šitą kaimą suvažiavus, tai mes nusitrenkėm, kaip suprantu, į užkampį, nes tik šunys valkataujantys ant smėlio voliojasi ir žvejai mojuoja. Kaži, a nereiks ryt į žvejybą varyt, nors tie pusiau hand made laiveliai-katamaranai-jachtos labai patikimai neatrodo.
Tiek žinių šiandien. Antras vyksta bandymas išsimiegot. Gal joga padės. Dieve duok.
RANGHIT.
Sutikom jį Colombo traukinių stoty. Traukinys laiku neatvažiavo, bet visi jau prieš 5 minutes apgulė bėgius. Mes neatsiliekam. Tų žmonių ne milijonas, ale vistiek. Ir čia prieina seniukas. Iš kur, kur važiuosit ir t.t. – visi čia mėgsta pasikalbėt. Traukinys artėja, seniukas moja: follow me. Kitaip bus nekažką. Tai mes ir folovinam. Linai dar ne taip patogu brautis per tuos žmones, man jau viskas patogu. Įšoku į vagoną, seneliuks jau geriausias vietas mums su savo rankenuku užėmęs. Sėsk, sako, pats trumpom kojytėm nulekia sau vietos ieškot. Šitoj pusėj bus vandenynas, priduria, kai įsitaisau prie lango. Traukiny čeburekų nepardavinėja, bet, atrodo, daugiau visko gali gaut.
Ranghitui 66. Parūkęs per gyvenimėlį tikrai nemenkai. Nelabai čia kas Lietuvą žino, beveik visada tikslinam, kad iš Europos esam. Oi, pasakoja, aš gyvenau Europoj, Austrijoj 11 metų. Klausiu, kodėl grįžai? Money is not everything, Laura, sako seniukas ir tik vos vos galvelę pakinkuoja. Sri Lankoj lengviau, smagiau ir ramiau gyventi. Dirbo sunkvežimio vairuotoju, nežinau, kaip iš po to vairo jis matės mažuliukas.
Pamėtėjom jį tuktuku iki tolimesnio paplūdymio. Dar kelis patarimus išklausėm: su vietiniais surfer‘iais neprasidėt – no money, tik ligos. Jointukų irgi iš belenko nepirkit, galiu jums kokybiškų suveikt, centre negyvenkit, brangu. You are my daughters now, sako išsišiepęs, mums tolstant su tom gigantiškom kuprinėm paplūdymiu.
Be to, kad ryte vėl atsikėliau užtinus kaip gera čiurkutė ir pusryčiavau su akiniais nuo saulės, bijodama išgąsdint kaimynus, daugiau kataklizmų lyg ir neįvyko. Įšokom po pusryčių į vandenį, tada į hikin’imo batus ir išėjom į žygį pakrante. Žuvų viduriai šen bei ten mėtosi, uostas visgi, upėj šalia uosto viduriai vėl, žuvytės visokiausios aplink juos ir, pyst, varanas krokodilo dydžio! Jolkipalki! Iš karto vietoj planas susidėliojo iki Rathgama ežerio nuvaryt, daugiau visokių padarų pamatyt. 16.30 būsim pasiruošusios susidurt su gyvūnijos pasauliu. Iki to laiko mango sultys pas tetutę, kuri basa po parduotuvytę tapena, kojos nagai tokio ilgio, kad galėtų lysvutę nedicką apkaupti, bet geriam tas sultis, nesigilinam. Palei upę prasieinam, kur jau retas turistas užsuka. Moja močiutė vos ne iki kelių man, šinjonas rankoj, Lina klausia, ar gali nufotografuot? Aišku, gali, sako, meta šinjoną per petį, pasikviečia anūką.
Tada pietukai pas vietinius, tarp tuktukų vairuotojų, aštru taip, kad rasoja akys, bet skanu ir pigu nesvietiškai.
Tada vėl bangos, knyga, afternoon cocktail su sodos vandeniu, nes tonikas yra čia deficitas ir į ekspediciją vėl. Džiunglės, budistų šventykla, ežeras. Medituojam.
Temsta, iš pakampių žvejai lenda su tinklais, tyliai kliuksi irklai, braukdami atsargiai vandenį, vienas senukas laivelį lempiuke pasišvietęs – magic. Pagaliau Lina patikėjo, kad tie naktį virš galvos skraidantys erelio dydžio padarai yra šikšnosparniai. Tris dienas nuo pat atvykimo bandžiau įrodyt – niekaip. Pripratusi prie lietuviškų mažuliukų. Vietinių patvirtinimo laukė. Jonvabalių krante tarp krūmų žybsi daugiau nei “Avatare”. Nebuvau tiek mačius. Norisi paliesti, o jie tai yra, tai nėra. Loja šunys. Smilksta kažkoks daiktas žolėje nuo uodų. Šviečia žibintai paslaptimi. Gal gyvenimas yra visgi sapnas, galvoju. Pabusti nenoriu.
SEEWLI THERO.
Vienuolį sutikom vietinėje kaimo budistų šventykloje.
Minkštučiukas, rubuiliukas. Iš pradžių kaip davatkėlės bidzenom iš paskos basom, kol pasakojo budizmo priešistorę, žodį baisu buvo ištart. Nu kur tau?! Skulptūros: ryškiai mėlyni žabtus iššiepę demonai, karma, pavaizduota iki pusės lauže klykiančiu žmogum, kūdikis gabalais sukapotas, 10 gyvenimo etapų, kur paskutinis – mirtis labai tikroviškai numirėliu išreikšta…
Ale vėliau pokalbiams pramušė. Sakom, kada atsiradai vienuolyne? Galvoja, galvoja gal 10 minučių. Sako, 10 metų. Kiek jam dabar metų dar sunkiau suskaičiuoja. Klausiam, kiek vienuolių kartu gyvena. 7-8, atsako. Tiek daug skaičiuoti, klausykit… Tiek daug tų vienuolių, nein surokuot. Šypsomės. Yra vietų, kur laikas nei skaičiai neegzistuoja. For those who love time is eternity.
Vienuolis nešpietnas. Klausiam vardo, duoda Linai savo telefoną užrašyt, kad klaidos nepadarytumėm, o jis, pyst, Linai savo telefono numeriuką užrašo. Jau žvengiam vėl balsu. Čia dar ne viskas. Vienuolis ir fb account‘ą turi, bet galvojam, kad tik sekmadieniais ar per pilnatį prisijungia.
Šiaip ar taip kilogramo svorio raktą nuo šventyklos buvo jau mums į rankas atidavęs, jaučiamės blessed. Bet uodai, gyvatės, vakarais kanda kaip paprastas.
Tai va. Galvojom, kad dvi naktis gyvenom Hakkaduwa, veik išvykstant paaiškėjo, kad nifiga, gyvenom Dodanduwoj – nesuprasi, kur vienas baigiasi miestukas ir prasideda kitas toj Sri Lankoj. Prieš išvykdamos dar aplankėm žuvų turgų. Tokios vietinės turgavietės visada patraukia mūsų dėmesį. Kur bekeliautumėm visada stengiamės užsukti į turgų. Dėl žuvies reikėjo pasistengti ir keltis anksčiau nei įprasta, bet buvo verta. Pusės tų žuvų nebuvau mačiusi net biologijos vadovėliuose. Paliko įspūdį ir derybos, kai žuvys išklojamos tiesiog ant žemės ir būtinai kažką rėkiant. Jei galvojat, kad žuvies nuo žemės tai jau niekada nevalgytumėt, tai esat įsitikinę, kad jūsų visi aštunkojai, omarai, otai ir lašišos patys mažomis kojytėmis atkeliavo iki keptuvės?
Šiandien važiavom į Weligama miestuką. Tikėjomės vėl rasti namus ant vandenyno kranto, deja aplankė nusivylimas tik išlipus iš autobuso. Paplūdymys kuo didžiausais, bet namų jame nėra. Stabdom tuktuką, šiek tiek permokam, bet, sakom, vešk ten, kur vėl rastumėm rojų. Taip atsidūrėm Mirissoj ir tai buvo geriausia, kas iki šiol galėjo nutikti. Aišku, savaime gėris yra, kad mes išgyvenom kelionę vietiniu autobusu dar prieš tuktuką. Flying bus we called it. Visi kiti vadina jį crazy bus. Kartais geriau būt užsimerkus, ypač, kai vyksta lenkimas. Stabdžiau jį gatvėje paprastuoju stabdymo būdu. Nežinau, kaip jie sugena sustoti, kai taip lekia. Tada rėkiau Weligama, nes niekaip nesugebėdavau įžiūrėti per tą greitį užrašo virš vairuotojo. Iš ketvirto karto pataikiau. Sėdim sau tarp vietinių, smagu, kaimynėliai klausinėja, iš kur mes. Populiariausi klausimai, kurių sulauksit tiek, kad paskui nebekreipsit dėmesio: iš kur esat? Koks vardas? Kiek metų?
Taigi, taip atradom savo rojų tam kartui.
Antrą kartą bridom per smėlynus ir akmenis su tom kuprinėm, kurios, atrodo, auga su dienom, nors nieko visai neperkam. Nu gerai, du butelaičius džino iš duty free prigriebėm, bet čia nesiskaito. Ir galvoju: nebūčiau laimingesnė prabangiausiam resort‘e, kur viskas įskaičiuota ir sunkiai nešt per karščius nieko nereikia, nes ten tik pats sau gali būti nuotykis. Tai tiek šeštadieniui.
DAY 4. Eitan Amram.
Šiek tiek nukrypom nuo plano pažindintis su vietiniais, nes netyčia, grįždamos nuo stebuklingo kalno, iš kur atsiveria amą užimanti mūsų miestuko panorama, sutikom šitą vyruką. Kiek metų? Nesuprasi, nesako. Iš tiesų tai pasako, bet gal tik po trijų dienų draugystės. 39. Antrą žiemą leidžia Sri Lankoj. Iš Izraelio, Telavivo, kur su broliu turi sandalų fabrikėlį. O Sri Lankoj žiemodamas tiesiog gyvena gyvenimą. Ryte ir vakare gaudo bangas. Kaip instruktorius – visiškai perfect, otvečaju.
Šį sezoną padeda vietinei šeimynai įsukinėti barelį – Sunset bar Mirissa. Aš manau, ne visai legaliai. Sukas, kad dar yra ko pasimokyt, derybose neaplenksi, visas reikaluose, bet stipriai neapsikraudamas.
Pažinojom gal valandą, kai gavom kvietimą užsukti drink‘ui. Mes su Lina jau lovoj su telefoniukais įsitaisiusios, vakaro kokteiliukų norma išgerta, beveik siekiau šviesos jungtuko savo lovos pusėj. Rašau: a nieko tokio, jei bus pijama party?
Taip pasidaro ramus vakarėlis ant Indijos vandenyno kranto, pro palmes šviečiant labai jaunam mėnuliui. Nuo savęs nepabėgsi: party maker is always party maker. Eitan namas stovi už vieno viešbutuko nuo mūsų. Tai su tom pižamom ir likusiais džino lašais butelyje po pažasčia ir flip flop‘ais rankose, nes paprastai pakrante per potvynį nepraeisi, tarp kojų lakstant krabukams, pasišviesdamos telefonais brendam pas kaimynėlį, kuris užtat turi ledukų ir toniko – džiaugsmas neišpasakytas!
Žvaigždės spindi, pokalbiai nesibaigia. Everybody needs to be touched, sako Eitan. And I’m not talking about sex. Kalbam apie vaikų glostymą, apsikabinimus, masažą, tikrą bendravimą ir dėmesį. Užtikrinu, jokių atostoginių romaniukų čia nerezgam, padorios mes moterys ir su galva, nors kartais suabejoju: telefono pakrovėjas jau pamestas, kaip ir plaukų šepetys, Linai kiekvieną dieną turiu pasakyt, kad persivilktų marškinėlius, nes večnai apsirengia išvirkščiai. Svarbu savo vardus dar atsimenam.
Šiandien baigiu, bo įsidarbinau tam nelegaliam bare padavėja. Aišku, kad nelegaliai. Jei vakare neįkelsiu kelionių apybraižos, tai gal būsiu kokiam vietiniam kalėjime ar kažką…
Žmonės, visko surašyt niekaip neišeis. Veiksmo tiek, kad net pasidegint nėra kada, grįšiu su keistu tokiu įdegiu, tikrai keistu, raštų raštai visur.
Po vakarykščio pižamų vakarėlio, sekmadienį, pabrėžiu, sekmadienį, 7.30 mes jau jogoj. Šunys, balandžiai, jogeriai, va, viskas vienoj vietoj. Bomžtrendfashion vis dar on top – patinimas dailus. Vienas gerumas – raukšles tikrai pralygina. Po žvakės ir tiltelio jau normaliai galiu eit į viešumą, šutros rytinis išpurtimas praėjęs.
Bam, bam, maudynės, pusryčiai tetutės mūsų namuos nerealūs, tik kava, nu, savotiška čia, if you know what I mean, tada trumpa treniruotė ant žolytės, instruktorius įvertina mano teorinį ir praktinį pasirengimą, bam bam, jau tuktuku su lenta ant stogo lekiam į Weligamą, pusantros valandos vandeny, bangų pagauta tiek, kiek visus kitus kartus Maroke sudėjus, pasiusiočiau iš laimės, bet nenoriu. Surfin‘t be hidriako yra kažkas tokio. Nu tik porą kartų su tais baltais purslais susivoliojus vos neparodžiau visam paplūdymiui neįdegusių papukų. Ir šiknos žandukai dabar buroko raudonumo, nemeluoju. Tada pavalkatavom po Weligamą, jau šaunam tuktuku į savo kaimą, dar vietiniam larioke pietukai. Sako, reik valgyt su rankom, kitaip vietinius biškį įžeidi, a la, galvoji, kad tu tai jau kažkuo ypatingas… Bože, bože! Ramiai grūdu tuos ryžius rankom ir dar pirštus apsilaižau. Ryžių dieta pas mane. Viduriukų dar nepaleido. Nu ir jėga.
Tada parduotuvė, vėl maudynės mūsų pusiau privačiam paplūdymiukyje, jau jaučiu vakarais, kaip žiaunos vystosi ir pelekai, virstu kaip minimum undine, bet turiu atsimaudyt metams į priekį.
Ruošiamės miegot, bet, va, pas kaimyną draugas atvažiavo, tai teks, jaučiu, su pižamyte vėl per smėliuką prasibėgt. Ramiai čia sau gyvenam… Nežinau net kur dėtis iš to ramumo.
Bet, jei be ironijos, tai laikas čia neįkainuojamas. Saulėlydžiai tai amen. Seilėtis kasdien galima, niekur neskubėti, po palmėm sėdėti, vandenyno klausyti… Kai taip pagalvoji, kur čia mes visi akis išdegę nuskubėsim per tą vieną gyvenimą? Visi ten pat.
DAY 5. Praneeth+Nisansala+Girusha.
Triguba pažintis. Tuoj kaime galvos, kad kokios žurnalistės esam. Šita šeimyna yra mūsų Merissa namų šeimininkai.
Pasitiktos su bananiniais ledų kokteiliais, viens, du, prasitęsėm savo pabuvimą čia iš 2 į 5 naktis. Nu, ką jūs… Veik privatus paplūdymiukas, švaru, jauku. Praneeth, kuriam dabar yra 35 metai, pasakoja, kad pirmus du kambarius pastatė 2001-ais. Tada kas porą metų vis prilipdydavo dar po porą. Šiuo metu čia gali apsistoti 8 poros. Jei norit paprastai, bet gerai paatostogauti, tai rašykit Pranui tiesiai į facebooką.
Prano, greit sulietuvinom, sudėjimas mūsų nebestebina, jo žmona Nisansala taip skaniai gamina, kad mes niekur kitur nevalgom beveik. Ir priima užsakymus. Pigiau ir geriau nei kur centre valgyti tikrai. Šiandien valgysim omarą arba krabą, bus matyt, ką šviežio šeimininks gaus turguj. Kai aš grąžinu Nisansalai tuščias lėkštes ir giriu jos patiekalus bei guodžiuosi, kad grįšiu stora, kikena ji kartu su močiute virtuvėje, nes, matyt, toks ir yra jų tikslas. Vėliau jau tempėm Nisansalai ir svečių pulkais ir visi jos gebėjimus maistą gaminti gyrė.
Dar vakar rašiau, kad tetutė mums kavą verda, tai, pasirodo, Nisansalai 37. Oh well, kaip mums… Šeimininkai turi 2 sūnus. Vienam penkeri, kitais metais jis keliaus į mokyklą. Kitas sūnus ten dabar ir yra. Vienok pirmadienis. Tik atostogaujančios tetutės gali sau leisti puškutę alaus iš karto po pietukų prasidaryt be sąžinės graužimo ir į ekspedicijas po kaimą vaikščiot.
Kai pagaliau nebereikia kraut vėl į kuprinę daiktų, pėdint kažkur, ieškot namų, tai visokiems kitiems reikalams atsiranda laiko.
Kaip jau minėjau, gavau darbą. Galėčiau priprast. Išmokau meistriškai atidarinėti kokoso riešutus. Man pačiai tas gėrimas nei skanus, nei ką. Tikiuosi, iki baigsiu čia tarnybą, liksiu su abiem rankom ir pirštais. Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Dirbu už surf‘o pamokas, kol man instruktorius gaudo didžiąsias bangas saulei leidžiantis, rupijų neprašau, tai gal visgi vietinė darbo inspekcija manęs negaudys. Va, ką su higienos patikrinimu kokiu reiks daryt – I don’t know. Kaip nors.
Žmonių kuo įvairiausių sutinku savo bare. Su visais pabendrauti norisi. Ir visi į tave kaip į labiau advanced Sri Lankos klausimu žiūri. Jau tu pasakoji, kur skanu, kur pigu, kaip ką ir t.t. Aš net miestukų, kuriuose gyvenom, pavadinimų nesugebu išmokt. Vienas klientas porą mėnesių jau čia gyvena, tai tą sunkiau buvo įtikint, kad beveik vietinė esu. Darbo apranga: triūsikai ir baltiniai, vėjas, druska, saulė plaukuos, strazdanos, smėlis visur, kur įmanoma. Klausia, ar valgyt čia darot, atsakau, geriau nenorėkit, kad ką nors pagaminčiau.
Dar kasdien vis išsiruošiam į neilgą ekspediciją kur nors, kur turistai nevaikšto. Taip atsidūrėm tarp beždžionių šiandien. Einam takeliu, sutinkam vietinių žmonių būrelį, vyrai su lazdomis, nevisai ramu, iš paskos mums seneliukas seka, kažką marmaluoja, moteris su vaiku ant rankų atsisuska, aprėkia jį, senelis čia mūsų teisinasi, liepiau eiti namo. Tik nusisuka moteris su vaiku, senelis vėl paskui mus seka. Ką dabar, keliaujam toliau taip. Lina, sakau, ten palmėj beždžionė. Mano žygio draugė vėl manim netiki! Ne, sako, ten tiesiog palmės šaka nukrito. Tai, kai pradėjo aplink tos palmės šakos šokinėt, tai pagaliau patikėjo. Grynai kaip su tais šikšnosparniais. Nežinau, ką su ja daryt… Kaži, kas bus, kai dramblį sutiksim. Dar užmatėm natūraliai gamtoje besiveisiančius povus. Daug povų. Paprastai sau vaikštinėja atsipalaidavę. Patinas su ta didele uodega net į medį įsilipęs. Skrist tai jie, abejoju, kad gali, sunkiasvoriai tokie atrodo.
Ryt vėl joga saulei tekant, tada šis bei tas ir vėl į darbą, tai einu miegot. Pirmom kelionės dienom panorėjau, kad kas nors iš vietinių pasikviestų arbatos į tikrus namus, voila, keliausim pas vieną tetutę. Įvyksta viskas, kas turi įvykt. Dar labai noriu srilankietiškose vestuvėse sudalyvaut. Kažkaip beveik neabejoju, kad pavyks. Fingers crossed. Keistus sapnus čia sapnuoju. Gal tai irgi ženklas?
Taip ir gyvenam.
DAY 6. Pushpa.
Šiandien pažintis kiek kitokia. Šiek tiek užtrukom su Lina. Ilgesnis žurnalistinis tyrimas gavosi. O ir pamąstyt po susitikimo buvo apie ką.
Pirmom kelionės dienom pasvajojom, kad būtų smagu tikros Ceilono arbatos išgerti ne užeigoj ar restorane, o tikrų vietinių žmonių namuose. Ne prisiprašyti pačiom, o kad mus pakviestų. Garsiai ištarti norai iš karto pradeda materializuotis.
Pushmai 46. Turi tris vaikus: 12 metų dukrą simbolišku vardu Wishmi, kuriai sekasi mokslai ir 16 bei 20 metų sūnus. Šešiolikinis rūko, surfina ir mamai pridaro tik problemų. Vyresnėlis yra vienintelis šeimos išlaikytojas. Tuoj papasakosiu, kodėl.
Pushma su savo vyru susipažino paprastuoju būdu. Abu gyveno tam pačiam kaimelyje, kaimynystėje. Susižadėjo 1993, 1996 atšoko vestuves. Tada vaikai. Vyras kartu su vienu užsienio piliečiu įsigijo tuos svečių namus, kuriuose aš dabar dirbu padavėja. Tam namui priklauso ir mūsų stebuklingas Sunsethill’as. Geresnio sklypo aš nemačiau šitam miestelyje nei visoje aplankytoje Sri Lankoje. Pushma darydavo turistams valgyt. Šeima pradėjo statytis namą. Apačioje turėjo būti šeimos restoranėlis. Namas irgi visiškai ant vandenyno kranto. Jie čia pradeda statybas ir iš karto apsigyvena. Tokiose pusiau statybose mus su arbata rūpestingai ir priima.
Prieš dvejus metus, 2016 01 01 šeima žiūrėjo televizorių, pūtė lengvas bryzelis. Kažkur netoliese išgėrinėjo kompanija. Gal padaugino vyrai, prasidėjo muštynės, kurios ilgainiui netikėtai persikėlė į šeimynos namo kiemą. Gamini, toks buvo vyro vardas išėjo raminti pijokų. Ir nebeparėjo.
Trys smūgiai peiliu.
Namuose visur kabo jo portretai. Pushma pasakoja ir taip švelniai šypsosi. Vyras buvo tikras gražuolis. Ir rūpestingas, priduria Pushma.
Kokia tavo didžiausia svajonė, klausia Lina. Šeimininkė trumpai pagalvoja. Norėčiau to restoranėlio, sako.
Geriam arbatą balkonėlyje. Statybos name tame pačiame lygyje, kaip paliko vyras. Svečių namų ir to stebuklingo sklypo kanadietis bendrasavininkas irgi mirė. Nuo širdies smūgio. Užsieniečiai giminaičiai nėra nusiteikę dalintis palikimu su basais srilankiečiais. Vargo vakarienė.
Išeidamos dedam Pushmai į užrašų knygelę kupiūrą. Baikit, sako, nereikia. Reikia, sakom, lai tavo svajonė išsipildo iki atvažiuosim čia kitą kartą.
Pushma išlydi mus per vartus, aš užsidedu akinius ir pažliumbiu, kol grįžtam iki savo namų.
Ar mes turim problemų?
DAY 8. Offer Lacham.
Vakar turėjau išeiginę, kurią praleidau keliaudama ir voliodamasi bangose. Ir vandenyno, ir laimės. Todėl rašiniams visai nebeliko laiko, o grįžus namo užmigau per 5 minutes su telefonu rankose. Tai intensija buvo, bet jau ne mano jėgoms.
Taigi, Offer. Sekasi mus čia sutikti žmonių su tokiais vardais, kad, pasikartosiu, atrodo, kelionę ženklais mums kažkas nudėliojo. Jam 41. Iš Izraelio. Apsigyveno kaimynystėje, nesusidraugauti šansų nebuvo.
Izraelyje turi restoraną ir kartais groja klubuose. Visiškas melomanas. Visiškas. Kartais atrodo, jis mąsto muzika. Vakarais vyksta muzikos mainai. Gegužės mėnesį Izraelyje Solomun turi viešėti, tai jau viena future kelionė suplanuota. Be to, ten galima ir banglenčių sportu užsiiminėti, kas man gana aktualu.
Aš daug keliauju, sako Offer, labai daug. Man nieko nebetrūksta, aš viską turiu, gal tik vienos vienintelės detalės dėlionėje, kurios keliaudamas, bendraudamas su žmonėm ir ieškau. Nežinau, kas tai yra, bet vieną dieną rasiu.
Absoliučiai pozityvus, energijos – per kraštus, pasirašo visom mūsų aferom su entuziazmu ir dar pats prigalvoja. 5 metus plaukioja banglente, praktikuoja jogą ir dar nežinia ką, nes spėti su juo net mums yra reikalų.
Ryt palikti vandenyną bus šiek tiek liūdna. Lina liepė pataisyti, kad bus beviltiškai liūna.
Penktadienis. Žinau tik todėl, nes ryte pasitikslinau. Mes vėl kelyje, nors euforijos nėra jau taip per kraštus – vandenyną palikt gailu. Kaip ir darbą bare. Vakar su vietiniais teko iš bariuko vaikyt karvę. Nespėjau nufilmuot žalosios. Ką ten ėst, tik palmės ir vargana žolytė ant smėlio. Klientai mano tik dairosi, kur čia reiks pulti, jei karvutė netyčia įsisiautės.
Galvojom, kad teks važiuot iki Ella trim autobusais, bet susitranzavom, galima sakyt, tuktuką iki Matara. Gal jis labiau mus susitranzavo, į tą pusę važiavo vyrukas, šiaip ne taip įkalbėjo kartu, nors rodėm ryžtą sėsti autobusan tipendamos per kaimą su tom kuprinėm po pasimatymo su Greta ir co. jų prabangiam viešbuty, kur mums geriant rytinę kavą viena kinietukė iš pirmo aukšto pradėjo ant pakabų džiaustyt kojines, triusikėlius – visas savaitės dienas. Ant medžio šalia kambario. 5 žvaigždutės vienok. Galvojom, garage sale, beveik ėjom matuotis.
Mataroj įsėdom į crazy bus ir lekiam link kalnų. 160 km, važiuojam 4 val. Vandens negeriu, nes sustojimas su lauko tualetu tik po 3 val.
Wellawaya persėdam į kitą autobusą, stebuklo būdu gaunam vietas atsisėsti, kiti turistukai jau tik su stovimom ir tada prasideda next level trip su crazy bus – serpantinai ant greituko. Man dzin, tik turiu saugot, kad ant posūkio “Living Beautifully with Uncertainty and Change” by Pema Chödrön iš rankų neiškristų. Autobuse sužymėtos kelios vietos: dešinėje pirmos dvi – vienuoliams, kairėje – vienuolės, antra eilė – nėščios moterys, trečia – invalidai. Į autobusą įlipus vienuoliui, konduktorius iš pirmos eilės išveja vyriškį su ramentais. Mano plaukai kario kvapo. Pakėlus akis nuo knygos susiduriu su vienerių metų srilankiuko veizoliukais, ant kaktos išpieštas taškas. Įlipa aklas keleivis. Autobuso vairuotojas išjungia muziką, aklasis išsitraukia tamburiną ir pradeda juo pritardamas dainuoti. Balsas nekažką. Dainuoja kokį pusvalandį. Visi sumetam į tamburiną rupijų. Po dvackę kažkur. Stotelėj išlipa. Vairuotojas vėl įjungia muziką. Kitoj stotelėj įlipa mokinukės su baltom uniformom. Susėda, kur randa vietos. 5 minutės, visos, it mostelėjus burtų lazdele, ant kelių pasidėjusios kuprines ant jų ir užmiega. Visos su dviem kasom. Filmas. Vietinis šalia Linos vis pasikaso lytinius organus per tas pižamines kelnes ir ta pačia ranka laikosi įsikibęs ranktūrio. Jo ranka šalia Linos. Vietinė moteris užmiega, atrėmusi galvą į stovinčio turisto klubą. Su kiekvienu staigesniu autobuso posūkiu aikčioja tik turistai, tame tarpe ir mes. Tas autobusas kaip kokia planeta Žemės orbitoje. Visi skirtingi, visi vienodi. Ramybė tobula. Šita kelionė yra amazing!
Randam kalne namus. Rekomenduojam vien dėl vaizdo už lango, o ir personalas paslaugus labai. Einam valgyti. Nuo slėgio pasikeitimo jaučiuos kaip gerai išgėrusi. Ta proga pavalgom pačioj baisiausioj vietoj šitoj šalyje, kažkokiam Sri Lankos čiliakaimyje. Nepaliktumėm nė rupijos arbatpinigių, bet tingim laukt grąžos. Daugiau niekada, niekada, pasižadam ir su ilgesiu žiūrim į vietinių lariokus, kurie nespindi interjero naujovėm ir wifi, bet dar niekada jais nenusivylėm. Ilgimės Nisansala patiekalų, vandenyno, smėlio ir net šutros, nes iš kuprinių dugno kalnuose reikia traukt megztukus. Varge, varge. Liko 5 dienos…
Hello, hello. Kalnuose pabūta. Tokia ramuma ten, niekas neošia, net uodai ir tie iki viršaus neužskrenda.
Ryte bandom anksti keltis, kad nešust kopiant į Ellą rock. Iš vakaro tuktuką užsisakėm, berniukui laukt tenka, pusryčių anksčiau 7.15 niekas mums neduoda, o pasistiprint reikia, sako, užtruksim 3,5 val. Valgant pusryčius kalnuose girdisi vienuolių maldos – magic. Čia paprasta būt vienuoliu, nusprendžia Lina.
Vairuotojas mūsų jaukus toks berniukas, megztukas jo su baltosiomis meškomis. Balta meška Sri Lankoj. Ok. Mūsų baltinukus taršo rytinis vėjas grubokai.
Einam, pasiklįstam, lipam kaip kalnų ožkos, prakaitėlis varva, kojų diena gaunasi rimta, galva neplauta, nes prie vandenyno ta drugno vandens politika vonioj man ok, bet kalnuose tai jau nelabai.
Nei valandos rimtos neužtrukom, kojų neišsisukom, man aukščio baimė, bet dėl nuotraukos ko nepadarysi. Su stovėjimu ant galvos tai jau nelabai. Šiaip tai Lina uždraudė, gal visai būčiau pabandžiusi. Šunys aplink laksto, kaip ten turistai nakciu kopia – neįsivaizduoju. Tarp kitko svečių iš Rusijos šitoj atrakcijoj nesutikom, jie visi deginasi prie vandenyno, musiau.
Aplankom nulipusios atrastą rasta barelį, barmenai miega su rūbais kas kur. Vakar čia ir alus, ir kokteiliai ir ganja – viskas tame pačiam meniu. Nelegalu, bet šitoj vietoj, tai visiems, kaip matom, legalu viskas. Nusimaut batus reikia prieš įeinant. Lina keliauja į tualetą, viena koja į kažką įlipa. Sėdi toliau tik su viena kojine, mano viena nuo vaikščiojimo praplyšusi. Damos puikiosios. Madam dvi, taip visi čia į moteris kreipiasi.
Nu ir, gues what! Įvyksta trumpas pasitarimas. Jei atvirai, tai jis įvyko, kol gėrėm kavą tik išlipusios iš autobuso. Lina, sakau, duok žemėlapį. Žiūrim į jį visaip ir bendru sutarimu nusprendžiam: life is better in a beach. Pavažiuosim tuo garsiuoju traukiniu dar kada tikrai, bet paskutines dienas norim leisti bangose. Aš noriu dar lentos, Lina nori ošimo. Reik klausyti širdies. Ji niekada nemeluoja.
Dar pavalgom pietus po to kalno, alučio ir stovim stotelėj. Nesuprastum gyvenime, kad čia stotelė, bet mes gi jau advanced. Autobusas pasitaiko tiesioginis, tai parpiam, skaitom, muzikos klausom ir saulę jau palydim namuose. Trobą teko kitą susirast, Pranas kambarių laisvų nebeturi. Tik išėjom į gatvę ir tokia miela moterytė pati mus pričiupo, nusekėm per jos gėlynus iki kambario, atidaro duris, sako: gyvensit čia. Tai ir apsigyvenom. Bet vakarieniavom sau pas buvusią šeimininkutę, visi šypsosi. Gyvenimas yra paprastas ir gražus.
Ryt su dviračiu važiuosiu iki pašto išsiųst atvirlaiškių. Gal nenutrenks niekas.
GOD KNOWS WHICH DAY. Daniel Dragone. Neatsistebiu pavarde, kaip taip sutapti.
Nebespėjam rokuot tų naujų pažįstamų. Bet Daniel turiu pristatyti. 53 metai. Taip, taip. Aš nesuklydau. Šoka kaip 23-jų. Italas. Namai už 45 km nuo Romos. Sri Lankoj leidžia antrą žiemą. Plaukia burlente, supu, kaituoja ir surfina. Kasdien praktikuoja jogą. Nerūko ir negeria. Nu kaip, porą lašų vyno vakar per vakarienę siurbtelėjo. Kad jam svaigintis nereikia, taip išeiti dar reikia mokėt. Šoko vakar ir su kėde, ir su šluota, ir su garso kolonėle. Patikėkit.
Pasakoja, kad prieš šešerius metus priėmė sprendimą išeiti iš darbo, nes kiekvieną kartą grįžus po atostogų matydavo aplink tik tuos streso ir įtampos surakintus veidus. Ne tam yra gyvenimas.
Labai daug skaito. Šiuo metu tris knygas apie budizmą ir jogą. Dvi apie budizmą verčia į italų kalbą. Studijavo ir lotynų ir senąją graikų kalbas. Kai su juo kalbuosi, jaučiu, kiek dar daug man reikia išmokti.
Visas jis iš vandenyno, smėlio ir saulės. Laimingas išties.
Tai finito Sri Lankos etapas. Time to go home. Norėtųsi dar savaitėlės, bet, esu tikra, po jos norėtųsi dar vienos ir dar kelių. Tebūnie gero po truputį. Ramu.
Užvakar buvo nuostabi diena. Šiaip kitokių ir nebuvo. Joga saulei leidžiantis. Danguje du didžiuliai ereliai. Muzika. Smilkalai aplink. Ant suoliuko susėdęs vietinis jaunimas. Susirenka 17.30, visi čia viską greit sužino. Pirmą dieną tik linksminosi ir fotografavo, dabar prieina padėti bičiuliams, bandantiems išsiraityti į plūgo asaną. Greta prie staliuko rašo atvirlaiškius. Saulė sau sėkmingai leidžiasi. Namaste. Namaste. Namaste. Gyvenimas sklidinas pilnatvės.
Tada internacionalas daro vakarienę. Mūsų saulėlydžio kalno komuna. Netikėta ant pasaulio krašto susitikusių suaugusių žmonių bendrystė. Saulėlydžio brolija. Mes su Offer Lacham sulakstom į parduotuvę daržovių, vietoj agurko nusiperkam kažkokį agurko ir cukinijos hibridą – sueis. Tuktuku nuvažiuojam 5 km iki wine shop, kad nieko netrūktų. Tarindo, Sunset baro savininkas kuria grilių. Ant stalo dėliojam žvakes, merkiam lelijas, Sri Lankos simbolius. Temstan jos visada susiskleidžia, nuo žvakių vėl pradeda atsiskleidinėti. Visos lėkštės skirtingos, kaip ir mes prie to stalo. Kai kam nebeužtenka peilio, bet čia gi valgoma rankomis.
Aš virtuvėje pjaustau pomidorus ir svogūnus, Offer verda bulvių košę ir šparagines pupeles, Daniele pasišvilpaudamas dorojasi su morkomis ir tuo a la agurku. Dalinamės su juo viena ir ta pačia pjaustymo lentele. Česnakas, imbieras, dar kažkas. Laukiam, kol bus galima ant griliaus užmesti mūsų plaštakos dydžio žuvis. Kiekvienas ant popieriaus skiautės užrašom tai, ko norėtumėm atsikratyti: emocijos, nuoskaudos, blogos savybės. Sumetam į ugnį. Niekas manęs neklausia, kodėl tai reikia daryti. Tik Eitan išgyvena, ar mūsų spirgančios liepsnose blogybės neatsilieps kepamai žuviai…
Nesu valgius skanesnės žuvies. Pjaustom gabalais, balta žuvis, kraunam daržoves, pilam į taures šaltą vyną, taurės rasoja, lašai varva per įdegusias rankas, pokalbiai netyla. Visuotinai nutarta, kad Lithuania neįmanoma ištarti ir atsiminti, Lietuva skamba ir gražiau, ir paprasčiau, aptariami moterų/vyrų reikalai, mokesčių skirtumai, nekilnojamo turto kainos, muzika, knygos, kelionės, budizmas, darbas, šiaip gyvenimas. Norisi visus visus vienu glėbiu apkabinti. Susikūrė savaime mažytė tarptautinė bendruomenė. Šeima. Fantazuojam, kaip čia galėtumėm įsikurti, atidaryti restoraną. Prasideda nesibaigiantys šokiai ant smėlio. Nukabinėjam kalėdines dekoracijas nuo sijų ir pasipuošiam patys. Draskos vandenynas, purslai tykšta ant mūsų, vėsinamės šaltu paplūdymio dušu su rūbais. Ryte laukia dar viena nuostabi diena.
Šiandien jau turėjom keliauti į Colombo, bet vakar komuna nutarė, kad tai tiesiog nusikaltimas. Kuprinės sukrautos, lentos ant tuktuko sukeltos, važiuosim palei vandenyną, stosim surfint, susirinksim pakeliui išmėtytus daiktus ir paturėsim dar vieną amazing dieną.
Sutemus automobiliu būsim nuvežtos iki oro uosto. Atsisveikinant man ištrykšta ašara. Jausmas yra, kad dar visi susitiksim, bet vistiek. Gero buvo pilnos rieškutės. O dabar madamės grįžta namo. Vasara rasta.
Lapė
P.S. Kadangi daug kas iš draugų kažkaip ruošiasi irgi ten keliauti, tai kelionės metu ir po jos sulaukiau daug klausimų. Bandau atsakyti:
- skiepytis nereikia;
- būtina pasitikrinti google, kurioje dalyje sezonas jūsų kelionės metu. Mes sausio mėnesį lankėmės pietinėje dalyje;
- gerti vandentekio vandes negalima, bet dantis ploviau visada tik juo, net trydukė, nei dar koks biesas negriebė;
- valgiau visko. Ir gatvės maisto taip pat. Valgiau su rankomis ir irgi viskas baigėsi sėkmingai;
- Taip, dienai ten užtenka 30 Eurų laisvai laisviausiai, jei nenorit baseino, pulko tarnų ir t.t. Pietukai atsieis apie 3 Eurus, vakarienė apie 6. Populiariausi kariai, kepti ryžiai su kuo tik norit, makaronai, jūros gėrybės, vaisiai, bananų ten bent 16 rūšių, kokosai dviejų rūšių. Omariukas ar krabas kainuos jums, nu, kokius 8 Eurųs. Žuvį dažnai perkepa, tada būna sausa. Alus šiaip euriuką kainuos, jei pirksit specializuotoje parduotuvėje skardinėse, visos kitos parduotuvytės perpardavinės iš po prekystalio už kokius 2 euriukus. Vyno galima nusipirkti irgi už kokius 10 Eurų, cigaretės kainuoja 8 Doleriai, tai šitų geriau vežtis.
- Pradėti surfinti ten yra idealios salygos. Gražios, ilgos bangos, geros, platūs tarpai tarp jų, tai galit nebijoti paskęsti. Daug kur gana seklu ir nėra rifų, akmenų, bet ne visur, geriau pasiklauskit. Visai pradinukams rekomenduoju Weligamą ir Galle paplūdymius, man atrodo, ten visi turėtų atsistoti ant lentos. Advanced surferiai ras ką veikt Mirissoj, Hikaduwoj.
- Pinigus geriau vežtis doleriais. Išsiimant iš kortelės dažnai nuskaičiuos po 2 Eurus;
- Vandens sportui aprangos ar šiaip dailių maudymosi dalykėlių rasit Ceylon Cliders parduotuvėje Weligamoje. Pigu nebus, bet Lietuvoje tokių dalykėlių aš nerandu su žiburiu. Savo lycra negaliu atsidžiaugt iki dabar;
- Drąsiai važiuokit vietiniu transportu, fainos patirtys tikrai. Bet, jei reikės kur skubėti ir panašiai, padoresniam viešbutyje galit užsisakyti normalų transferį automobiliu, kuris turi kondicionierių. 3 val. kelionė į oro uostą mums atsiėjo apie 50 Eurų.
Jei dar kokių klausimų turit – drąsiai rašykit, padėsiu kuo galėsiu, o pati ten ruošiuos sutikti Kalėdas. Kas kartu?