Stoviu ant kalno iš smėlio. Ant keteros. Ant ribos. Po kojomis pušų galvos žalsvai mėlynos. Lėktuvas į kažkur iš lėto perpjauna dangų dviem baltais rėžiais. Tau – tavo jūra, man – mano miškas. Išdalinta tuoj taip gali būti. Debesėlio nė vieno. Pakeliu fotoaparatą, bet sufokusuoti nespėju. Linija išsisklaido, išnyksta ir mūsų skirtingos visatos aštriu horizontu vėl susilieja.
…
Tada keturias seseris prie marių sutikau. Taip buvo lemta. Geltonas, rudas, begalines garbanų sruogas bangavo, trinko vanduo tris paras. Smėlis vakarop nusidažė melsvai. Švelniai. Smiltnendrės ir rugiaveidės lenkės viliojamai pavėjui, laumių lopšines šnarėjo. Takas po medžių šakom susikibusiom šimtaraštės sakralinės juostos spalvom ritmingai margavo geltonai, žaliai, raudonai… Netrūko spalvų. Tik pilnaties akis pilkai pro pušų spyglius žiūrėjo į šventyklos laužą, maišė likimus ir protą, kuris bėgti liepė kuo toliau, kad neskaudėtų. Bet lai dar pasopa šiek tiek. Raumenys nuogų blauzdų ir šlaunų visas tris dienas įsitempę, saulės nurudinti. Stovėjom visos samanose, tyliai šnabždėjom užkeikimus kiekviena sau, tris kart per širdį. Voratinkliuose visos paslaptys liko iki kito rugpjūčio. Susirinksim jas, kai laikas bus. Ir juoksimės, nes viskas bus pasikeitę, tik tos samanos ne.
…
Įmesk malkų į laužą, lai liepsnoja dar viskas, kol vasara. Sušyla delnai. Ir regiu pranašystę: prie kelio, ant suolo tupės vieniša žuvėdra, pipirmėtės šakelė šalia, tu verksi, bet bus lengviau. Amen.
Mieste ir tas pats. Tirštas rugpjūtis ir saldus. Kaip vaisinis vynas.
Mano namai – jūsų namai nuo šiol visados.
Lapė