Vakar buvo pirmas šeštadienis, kai nereikėjo galvą pametus kažkur lėkti, atrašinėti laiškų, tik pakirdus, daryti kvėpavimo pratimų, kad sulėtėtų širdies ritmas. Voliojausi pataluose iki pietų ir dar šiek tiek. Tada gėriau petražolių arbatą, mokiausi atsistoti ant galvos, nurinkau balkone pomidorų derlių nuo tų dviejų augalėlių, padovanotų sezono pradžioj Aurelijos. Kaip jie su manim išgyveno ir dar gardžius, mažučius pomidorėlius subrandino, vienas dievas težino. Plėšytą kiaušinienę išsikepiau gal tik 13.00 val. Tingėjimas, ištinkantis retkarčiais, yra toks nuostabus dalykas! Dovana. Dar svajojau daug. Gulėjau užsimerkusi šaukštelio poza ir svajojau. O gal tik prisiminiau paskutines vasaros dienas Juodkrantėje.
Sunki rugpjūčio pabaigos rasa ir žvaigždžių tankiai. Milijonai galaktikų naktyje ir galvoje – sugaudyt minčių nebeišeis, paleidi plaukus vėjui, nusimeti rūbus ir neri į beprotybę. Limpa vandens žolės prie rankų ir šlaunų, baisu, o tu vis giliau, kur tamsiau. Išmeta kūną bangos, kai nori. Ritas purslai per kojas vėl ir vėl. Meditacija.
Tavo švytinčioj, žydroj, gal baltoj, jūros sklidinoj aky dvi kometos, ilgai negaliu žiūrėti, išdegins įdagą it vergei, bet tegul. Vieni kitus paženklinam pamokom. Jei liepsi, suėmęs plėšriai ilgais pirštais už kaklo, magiškai juda auksiniai raumenys po oda – klausysiu. Seksiu iki kito pasaulio krašto, kur nekalba mūsų kalba, jei tik to panorėsi. Bet aš suprantu net tai, ko tavo akys su dviem kometom nesako ir liekam laisvi iki vėl apsikabinsim ir pipirmėtės kutens mano šnerves. Šypsosiuos. Tavo nugara naktyje, krenta žvaigždės, šviečia apsiaustas jūros mėlio spalvos.
Nepamiršk, mano širdis garuoja tavo namuose, lentynoj, kurią paskyrei mano daiktams. Jie tik daiktai. Kai norėsi ten ką nors susidėti, prašau, nepamiršk, kad ji ten. Karšta, didelė, laukinė ir naivi.
Vaikštom po mišką, geriam kavą su pienu, renkam grybus ir voratinklius, kepam blynus, klevų syrupo lašai kaip sakai ant pirštų, net ant kojos tau, nulaižyt nesunku, paragaut gyvenimo, saulei dar kaitinant. Tada voliotis smėlyje, vėl maudytis, išvaikščiot kiemus, kiemelius, pirkt jau ne vieną žuvį, o dvi, valgyt ją godžiai pirštais ir užmigt taip ramiai pirmą kartą po tūkstančio metų. Esi dovana. Apie tai rašomos visos knygos. Apie siekį dalintis.
Toks, va, laisvadienio miegas. Sapnas ar gyvenimas? Pedro Calderon de la Barca man užminė šitą mįslę gal pirmame kurse. Vieną galiu pasakyti: per didelė prabanga egzistuoti ir neišgyventi savo gyvenimo iki dugno. Nes jis vienas toks ir, gali būti, kad šansų daugiau niekas neduos.
Gražaus sekmadienio.
Lapė
P.S. Visos nuotraukos darytos mano meile – Yashica Electro35. Noriu išmokti.