Tai buvo karščiausia metų diena. Aš jums nepameluosiu. Saulė kepino kaip Meksikoje. „Žemaitkiemio” dvaro pieva geltonavo ir laukė lietaus, kuris lijo visur aplinkui, net su žaibais ir griaustiniais, tačiau mūsų oazę aplenkė. Dievas yra. Tas, kur saugo mylinčių ir gerų žmonių šventes nuo oro kataklizmų.
Mano kojos nuo lakstymo ta pieva buvo apdulkėjusios iki kelių. Darbai, atrodė, niekada nesibaigs. Iš vakaro šienavom aplinkines pievas, kad galėtumėm sukurti rugpjūčio gausą ant stalų, o į dušą nukeliavom tik jau prasidėjus rimtam vestuviniam vakarėliui, kuris labiau buvo panašus į festivalį. Ir, pasakysiu atvirai, tai buvo vienos gražiausių ir šauniausių mano ever suorganizuotų vestuvių. Gražūs jaunieji, gražūs svečiai, nuostabus dvaras, geras maistas, gėrimai, superbiška muzika, lemputės! Iš tokių vestuvių nesinori išvažiuoti. Bent jau man. Norit užmesti akį? Nes aš pati neatsižiūriu šitų Baltų rėmelių nuotraukų niekaip. Štai jau beveik metai praėjo, o tik dabar jas atiduodu jums. Todėl, kad šiandien penktadienis, todėl, kad ryt vestuvės, todėl, kad mano tokia nuotaika! Love you Kristina&Luke forever.
Žodžiu, kas nebuvot – patys kalti:) Laisvai galiu šitą veselią pavadinti vienu iš metų vakarėlių. Nuskyla man su klientais, nieko negaliu sakyti:) Ką pamiršau paminėti – pridursiu vėliau. O dabar marš ruoštis rytojaus vestuvėm. Bože, bože, visas sezonas prieš akis.
Lapė