Gegužis man yra gražiausias mėnuo vestuvėms. Kas nors gali bumbėti, kad kažkur skaitė, kokia nors bobutė per televizorių sakė, kad tai blogas laikotarpis santuokai. Bullshit. Mes seniai nesam toks jau visai agrarinis kraštas, kur gyvenimo ciklas priklausomas nuo sezoninių darbų, plūgo ir arklo, kas anais laikais ir sukurdavo štai tokius prietarus. Sužadėtiniai, rinkitės šitą mėnesį vestuvėms, aš jums sakau: nei per šilta, nei per šalta; visa gamta tuoj, tuoj prasprogs žiedais (dievai, ko verti kaštonai ir alyvos!!!), medžių ir žolės žaluma gaivi, gėlių bazėse galima gauti kuo įvairiausių augalų; norisi įkvėpti oro visu plaučių tūriu ir ką nors pradėti: knygą, sportuoti ar tiesiog susituokti:) Taigi man visas mėnuo yra savaime gėrybė.
Bet… turiu dar porą gėrybėlių šią savaitę. Baisiai nudžiugau, kai atidariusi nuotakos Indrės namų duris, pasigirdus skambučiui, už jų radau ne tik mūsų fotografę Rūtą Rylaitę, bet ir Kristiną Sereikaitę. Dvigubai daugiau gerų kadrų ir dvigubai smagiau dirbti. O su Kristina dar ir fotografavimo juosta įpatumus spėjom aptarti, nes tai ji paskolino man savo aparatą kelionei į Stockholmą. Žodžiu, ne darbas vakar buvo, o malonumas!
Taip pat pirm1 kartą darbavomės su gėlių mergaitėmis – „Buketai”. Su naujais rangovais visada biskutį neramu būna, bet susikalbėjom, susidėliojom, bendradarbiavom ir viskas puikiai, o svarbiausiai – gražiai baigėsi. Dėl nuotakos puokštės alpėjom jau vien dėl bijūno „Claudia”, katras ne toks jau dažnas svečias Lietuvos gėlių rinkoje. O gaila…
Žodžiu, dalinuosi mažu fotografių anonsiuku. Vestuvės nepraėjo be nuotykių. Turėjom avariją visai prieš ceremoniją ir jau vakare į dviračio stipinus įsuktą nuotakos suknelę, kurią jau žadėjom trumpinti, bet, ačiū die, šventėje buvo ne vienas dviračių specialistas, tai suradę tinkamą raktą išvadavom nuotaką iš dviračio gniaužtų, tada šiek teik pasidarbavau adata ir voila – suknelė kaip nauja! Bus ką atsiminti:) Ir aš žinau, Indrė ir Giedrius gyvens ilgai ir laimingai… Bučkiai.
O aš užaugusi, panašu, būsiu ne tik rašytoja ir fotografe, bet dar ir kaip minimum siuvėja, jei jau ne garsia Lietuvos dizainere., kai tokie išbandymai per vestuves ištinka. Kažkada anksčiau esu prasitarusi, kad neretai gaunu užklausų nufotografuoti vestuves. Nežinau, kaip, kokiu būdu žmonės sugalvoja, kad aš jas fotografuoju. Bet dabar pradėjo skambinti jau ir makiažo klausimais. O praėjusią savaitę gavau laišką, kur mergina rašė, kad apie mane kaip apie make up specialistę girdėjo gerų atsiliepimų ir norėtų užsirašyti vestuviniam makiažui. Aišku, aš galiu… Tik, manau, nė viena nebūtų patenkinta rezultatu, nes aš maksimum blakstienas galiu padoriai pasidažyti pati. Nu, gal dar antakius:)
Taigi, panašu, kad gera savaitė buvo. Turėjau laiko pabudėti prie kompiuterio, tai atrašiau beveik visus laiškus, atlaikiau daugybę skype pokalbių, grąžinau vieną avansą už ateinančius metus, nes ne, iki sezono pabaigos, negalėsiu daug laiko skirti 2016 metų klientams, bo noriu maksimaliai gerai susidoroti su šio sezono vestuvių krūviu. Tad viešai pasisakau: kitiems metams datas rezervuoju, bet pats darbymetis su ateinančių metų vestuvėmis prasidės tik rudenį. Žinau, žinau, gavus žiedelį jau taip norsi viską daryti, viską užsisakinėti, bet, vaikai, per metus jūsų norai dar tikrai gali pasikeisti, tai neskubėkit į planavimą įsijausti lyg daugiau nieko svarbesnio jūsų gyvenime nevyktų. Pasimėgaukit sužadėtinių statusu. Išsirinkit be streso vietą, fotografą ir tada džiaukitės vasara.
Tokia tad mano sekmadienio priešpietė. Šviečia saulė. Visi langai namuose praverti. Vytukas pas tėtį. Sesuo darbuose. Sumuštiniai su avokadu sudoroti, o kavą berašydama irgi spėjau išgerti. Gera tokiais rytais pačiai su savim pabūti. Bet įdomiau būtų dviese.
Gražios ateinančios savaitės.
Lapė