Lapės vestuvės logotipas

Sekmadienio skaitiniai. Once in a blooming Stockholm

Daugiau darbo – mažiau rašymo. O šiaip tai mažai ir įkvėpimo. Kaip žvėris laksčiau penktadieniais po NDG, ŠMC, Pavilijoną, nusitrenkiau net į patį Stockholmą… O labiausiai gi mane inspiruoja žmonės, ne vietos. Nebūtinai teigiamai. Bet gal geriau neigiamos emocijos nei visai jokių? Žinau, kas su manim ginčytųsi, bet ginčai kartais būna tokie beprasmiai…

33610007

Tai atsidūrėm praėjusį savaitgalį pas švedus. Čia viskas vis dar taip pat, kaip mano kišeninėje skandinaviško interjero knygelėje. Tvarkinga, švaru ir teisinga, šiek tik meniška, bet trūksta temperamento ir to lengvo chaoso, kurį turi pietiečiai. Atrodo, kad galvos švedai niekada nepameta ir plaukų nepasileidžia. Čia vienu metu šviečia saulė ir kandžiojasi vėjas. Tai nejučia ir pats pradedi kandžiotis.

33610008

Guli sau ant pievelės, šalia vešliai žydi narcizai ir snieguolės, bet taip sukultūrintai, kad mane ištinka pasimetimas: ar tai yra realybė, ar kažkoks „saugus“ serialas su butaforiniais miestais?

33610022

Užtat mano pakeleiviui čia koks tai išsvajotas soliaris, šitas Stockholmas. Bet jis advokatas. Pilkas ir tamsus kaip pilkiausias mano lietuviškas rytas. Visi 50 pilkų atspalvių. Kandžiotis pradeda tik išlipęs iš lovos. Kartais man būdavo panašus į pilką buldogą, bet pats tikrai norėtų būti dobermanu. Netrūksta jam tos veislės piktumo ir beveik elegancijos, tik vos, vos rafinuotumo. Kai nori – būna mielas kaip batuotas katinas ir tada išsijungi saugiklius. Bet iš esmės jis galėtų būti žudikas maniakas. Nenustebčiau. Nors drąsos gal ir pristigtų… Aišku, jis ją galėtų kažkaip susiplanuoti kaip ir tuos ateinančius 20 metų į priekį. O dieve, tik kur tada gyvenimas? Ir vis dar svarstau, ar kas nors bus stipraus jam atsitikę, ar čia genialaus, aštraus kaip virtuvinis peilis, kadais paleisto į vyrą, proto toks rezultatas. Kas mus du absoliučiai skirtingus įleido į vieną lėktuvą – dievai žino… Bet aš mėgstu iššūkius. Be to, jis Žilvino Landzbergo parodoje „Be karūnos“ pastebėjo vieno iš kūrinų asociaciją su Robert Gober instaliacija, kurią galima apžiūrėti kitame pasaulio gale ir taip pelnė mano pagarbą per amžius. Net jei viešai garsiai sakyčiau kitaip.

Stokholme praleidom tik kelias dienas, nepatiko man tas miestas taip jau labai, bet šiokį tokį atsiminimų albumą turiu ir noriu pasidalinti.

33610009

33610011

33610012

Jei tik atsidursit toje vikingų žemėje, būtinai nueikit papusryčiauti į absoliučiai hipsterišką vietą – „Greasy spoon“. Mielas malonus interjeras. Ypač tapetai. Vietos nedaug. Staliukus dažnai reikia dalintis su kitais norinčiais skaniai pavalgyti, tai visus susireikšminimus reikės palikti už durų. Iš anksto rezervacijų nepriima, tenka pastovėti gyvoje eilėje, bet mes niekur neskubėjom. Personalas draugiškas ir malonus.  Dvi dienas valgiau ten vieną ir tą patį. Man jei skanu – tai ko čia eksperimentuoti. Iki atsivalgau. Go for it! Tikrai rekomenduoju.

33610016

Ir šiaip tokių gerų interjerų ten yra. Ir tiek daug. Net pavydu. Tiek gražių vestuvių padarytumėm. Net mūsų apartamentai, draugiškai paskolinti Vyto, buvo nuostabūs. Puikesni nei tikėjausi. Vyto nepažįstų visiškai. Tai labai įdomu susikonstruoti žmogų iš daiktų, kurie yra jo namuose. Bent kelios Keruac‘o knygos, Jarmush‘o režisuoto filmo „Down by Law“ plakatas ant sienos, mieli, įdomūs sendaikčiai, neblogo vyno rinkinukas, du stikliukai indų džiovyklėje, ledo maišas šaldymo kameroje, garso kolonėlės kiekviename kambaryje ir net virtuvėje, mamos pieštas paveikslas, smilkalai, Salman Rusdie nuotrauka ant šaldytuvo durelių, prispausta magnetuku, „Time“ žurnalai ant virtuvinio stalo, vintažinis šviestuvas, kažkada, tikėtina, naudotas kino aikštelėje, odinis, šiek tiek jau aptrintas krėslas, knygos, kurios moko kaip fotografuoti, daug rimtų, gerų knygų… Hm, tas butas beveik galėtų būti apie mane. Kai ateinu į svečius, man visada įdomiausia vieta yra knygų lentynos. Ir jos pasako daug. Kiekvienas turėtų būti atidus savo knygų lentynoms.

33610024

33610017

Nors advokatas vertė mane planuoti, visgi išsikovojau tiesiog šlaistymosi po miestą. Su oru mums pasisekė. Iš karščio nealpom, bet žandukus padeginom. Vieną dieną, po pasivaikščiojimo, grįžtant namo praėjom tokią paprastą gatvę, bet ji buvo nutvieksta vakarėjančios saulės ir toje šviesoje medžiai, augantys šalikelėje, atrodė stebuklingai aplieti sidabru, kad galvoju, jog tuo metu išgyvenau savo laimės momentą.

33610014

O lietus ištiko mus tik vieną naktį, kai išsimiegoję kaip kokie „Twilght“ vampyrai išsiruošėm pažindintis su naktiniu Stockhomu. Ne, tai kam taksi, jei galima vidurnaktį pasišlaistyti po nepažįstamą miestą?! Pavaikščioti požeminėmis perėjomis paskui įtartinų čigonų ar tai indėnų būrelį… „Slakthuset“ radom tarp kažkokių garažų, „Tele2” arenos ir šiaip. Ir buvo verta, turiu pasakyti, sušlapti. Aš kažkaip mėgstu kilometrus pasivaikščioti naktimis iki vakarėlių vietos. Tai po miškus ir kopas, tai po industrinį Stockholmą. Turim čia tokių tradicijų… Trys salės, trys barai, DJ‘ų belenkiek. Trypk iki paryčių. Tada dar kažkur… ir grįžom su aušra.

Pusryčiavom gal 13.00 val. Be streso. Tada jau tik chill’as savam rajone ir vakarienė. Maistas – dar viena šito miesto gėrybių, kurias galiu įvardinti, nes virtuvę rasi kokią tik nori. Nuo marokietiškos iki vietnamietiškos. Šitos dar nebuvau ragavusi, tai įsiprašėm prieš pat restorano uždarymą, o kadangi prieš tai dieną iš viso buvom pamiršę valgyti, tai gabenomės po pusę patiekalo namo dėl susitraukusiu skrandžių (advokatas sako, kad skrandis negali susitraukti), kas nebuvo labai jau blogai, nes suėjo kaip uoga pasišildžius kitos dienos pusryčiams. Ta vakarienė buvo viena mieliausių pastaruoju metu.

Paskutinę dieną visai netikėtai, kaip tik bediskutuojant apie fotografiją, užtikom fotografijos muziejų, kas išgelbėjo kultūrinę mūsų kelionės dalį, nes iki tą savaitgalį mieste vykusių kultūros nakties renginių taip ir nenuėjom (nė viename nebuvom, siaubas, nė viename!). Tai, kas dabar esat Stockholme, bėkit ten tekini. Stipru, stipru. Jau kadais šiurpą bejaučiau parodoje. Vee Speers – įdomi, viskas estetiška, nuoseklu; Martin Par šmaikštus, ironiškas ir taiklus; bet Andres Serrano… Aišku, jo Jėzus šlapime dabar gal aktualiausias kūrinys, bet man labiausiai įstrigo ciklas „Morgas“. Ne veltui tie fotodarbai sukabinti atskiroje mažoje patalpėlėje. Ėjau ten kelis kartus, kai jau visa kita buvau apžiūrėjusi. Real shit, žmonės, oda pašiurpsta, kaip tai yra stipru. Bet ir kiti jo kūriniai tokie užduodantys klausimų. Nieko nenoriu pasakoti, turit patys tai pamatyti.

Iki išskrisdami dar spėjom užfiksuoti byrančias Stocholmo sakuras, tai nepraradom nieko palikę lietuviškas prie „Swedbank“. Tokia pati masinė psichozė. Žmonės, žiūriu, išsiilgę kažkokios efemeriškos romantikos, grožio, švelnumo… O gal tik pavasario. Būtų graži aikštė, jei ne ta masė žmonių. Panašiai pasijutau kaip Venecijoje, kur tokia nuostabi architektūra, tie kanalai, bet, kai per turistus sunku ką įžiūrėti, tai ką aš žinau…

33610006

33610020

33610021

Paskutiniam savo rašinyje iš kelionės apie Maroką rašiau, kad kelionės skatina augti. Šitoji buvo labai trumpa ir saugi, tai ką čia spėsi, bet štai per ją, man atrodo, kažkas irgi atsitiko. Dabar stipriai bandau suprasti, kas.

 Geros savaitės visiems. Ir to išsiilgto tikro pavasario.

Lapė

P.S. Kadangi šį kartą nekeliavo kartu jokia mano mano mylima fotografė, tai aš pati tampiausi juostinį fotoaparatą. Pirmą kartą gyvenime į kelionę išvažiavau su fotiku! Bet, pasakysiu atvirai, tikrai ne paskutinį:)