Akvilė&Pasha
Per savo planuotojos praktiką esu sutikusi daugybę nuostabių porų. Kai kurios iš jų man tampa savotiškais pavyzdžiais, sektinų vyro ir moters santykių simboliais. Aišku, kiekvienam skirtas savas kelias ir kažkur tikrai yra Tas žmogus, bet nesidžiaugti sutikus nuostabią porą negali. Ir be jokio pavydo. Noriu sau palinkėti sutikti kuo daugiau tokių žmonių, nes bendraudama su jais kiekvieną kartą įtikiu, kad meilė nėra tik nuvalkiota sąvoka iš „Eurovizijos“ dainelių, o pagarba, pastangos suprasti, galantiškumas, švelnumas ir emocijų gilumas šiais paviršutiniškumo laikais vis dar egzistuoja.
Akvilės ir Pashos vestuvinis projektas išsitęsė per porą metų. Abu tikri mokslininkai, dirbantys su mažiausiai žmonijos suprastu kosmosu – žmogaus smegenimis. Tuo pačiu metu tokie atviri ir laisvi žmonės. Lietuvė ir iranietis. Pasha iki negalėjimo muzikalus. Pats groja vienu (šiaip tai, įtariu, kad tikrai daugiau jų įvaldęs puikiai) tradiciniu iranietišku instrumentu. Buvau jo kolektyvo koncerte pilnoje rusų dramos teatro salėje. Magic, turiu pasakyti. Norėčiau dar kartą tai išgirsti. Ir viskas dar galingiau suskambėtų po visų marokų, magiškokojo realizmo, Rumio, dervišų, sufijų, jogos ir kito misticizmo, kas mane supa pastaruosius kelis mėnesius. Akvilė tokio aktyvumo, visuomeniškumo žmogus, nuverstų pati viena visus kelyje pasitaikančius kalnus. Abu gyveno Olandijoje, o dabar jau dievai žino kur, jei gerai atsimenu, Kanadoje. Absoliutus kosmopolitizmas. Bet neatsisakant šaknų. Todėl vestuvėse pynėm raizgėm tas dvi lietuvių ir Irano kultūras ir štai kas mums gavosi. Niekas geriau visko nepapasakos, kaip Linos Aidukės nuotraukos. Dieve, taip seniai jau atrodo, viskas buvo… Kaip kokioj stebuklinėj pasakoj:)
Šį kartą Liutauras rūpinosi tik nuotakos šukuosena ir makiažu. Tokios išimtys, kai suknelę kuria kažkas kitas, o jis tik sudėlioja visus taškus ant i, pasitaiko itin retai. Bet Akvilė norėjo dramos, norėjo ryškesnio makiažo, nes prieš tai jau buvo sudalyvavusi savo iranietiškose vestuvėse ir turėjo ką palyginti.
Aš sakau, tose vestuvės netrūko mistikos.
Smell has a memory.
Poros susitikimas vestuvių rytą.
O dabar nepatikėsit, visa vestuvių stilistika išsirutuliojo iš šio pakabuko, gauto dovanų. Sukom, sukom, kalbėjom, kalbėjom metus laiko, rezgėm, pynėm, studijavom lietuvišką pagonybę, kapstėmės iranietiškose spalvose ir štai, prašau – tiurkis ir auksas. Toks keistas derinukas romantiškame Lietuvos dvare. Norėjosi vasaros ėjimo rudeniop gausos, sodrumo, spalvų, taip gimė štai toks itin tapybiškas vestuvinis projektas.
Tas saldus vestuvinis niekur neskubėjimas.
Tame Vidiškių dvaro parke aš galėčiau gyventi. Su visomis kadais čia gyvenusiomis dūšelėmis. Ramiai ir neskubant.
Visada sakiau: tikra meilė tik tarp nuotakos ir planuotojos:)
Nu čia man grynai paveikslas, grynai.
Nuotakos puokšte ir vainiku pasirūpino „Rožytės“ vyrai. Nuo šitų vestuvių prasidėjo mūsų eksperimentai su purškiamu auksu.
Vienas nuostabesnių vainikų, kokius esu savo gyvenime mačiusi.
Gardžia lietuviškai iranietiškos šventės vakariene rūpinosi restoranas „Rib room“
Ant stalų sudėjom visą auksą, kiek radom Lietuvos kino studijos rekvizitinėje. Kiek neradom – padarėm:)
Mūsų desertų kelmas
Baisiai atsakingai žvakes degioja planuotoja.
Štai taip gaminama šventinė vakarienė.
O taip svečius kviečiam prie stalo:)
O dabar papasakosiu apie vestuvių po atviru dangumi „privalumus“:) Kėdes dangstėm arba nešėm į vidų gal tris kartus, nes aplink vis rutuliojosi baisuliniai debesys ir griaudėjo kažkin kas danguje. Prašiau tų visų krivių, kad darytų ką nors su griaustiniu ir lietum, tai bendros maldos išgelbėjo mums vakarą, kaip matot.
Ant vestuvinio torto vietoj figūrėlių nutūpė Akvilės ir Pashos auginami paukštukai, kurie, deja, šventėje sudalyvauti negalėjo:)
Nekilo net minties, kad Pasha nepagros vestuvių metu:)
Štai tokioje puotoje sudalyvavom. Ilgu tų gaivališkų rugpjūčio vakarų ir vestuvių lauke be jokio stogo. Bet nieko, neilgai trukus dalinsiuos jau šio sezono gėriais. Laikas bėga žingsniais nepamatuojamais…
Lapė
♥ Į vestuvių sąrašą ♥