Per savo planuotojos praktiką esu sutikusi daugybę nuostabių porų. Kai kurios iš jų man tampa savotiškais pavyzdžiais, sektinų vyro ir moters santykių simboliais. Aišku, kiekvienam skirtas savas kelias ir kažkur tikrai yra Tas žmogus, bet nesidžiaugti sutikus nuostabią porą negali. Ir be jokio pavydo. Noriu sau palinkėti sutikti kuo daugiau tokių žmonių, nes bendraudama su jais kiekvieną kartą įtikiu, kad meilė nėra tik nuvalkiota sąvoka iš „Eurovizijos” dainelių, o pagarba, pastangos suprasti, galantiškumas, švelnumas ir emocijų gilumas šiais paviršutiniškumo laikais vis dar egzistuoja.
Akvilės ir Pashos vestuvinis projektas išsitęsė per porą metų. Abu tikri mokslininkai, dirbantys su mažiausiai žmonijos suprastu kosmosu – žmogaus smegenimis. Tuo pačiu metu tokie atviri ir laisvi žmonės. Lietuvė ir iranietis. Pasha iki negalėjimo muzikalus. Pats groja vienu (šiaip tai, įtariu, kad tikrai daugiau jų įvaldęs puikiai) tradiciniu iranietišku instrumentu. Buvau jo kolektyvo koncerte pilnoje rusų dramos teatro salėje. Magic, turiu pasakyti. Norėčiau dar kartą tai išgirsti. Ir viskas dar galingiau suskambėtų po visų marokų, magiškokojo realizmo, Rumio, dervišų, sufijų, jogos ir kito misticizmo, kas mane supa pastaruosius kelis mėnesius. Akvilė tokio aktyvumo, visuomeniškumo žmogus, nuverstų pati viena visus kelyje pasitaikančius kalnus. Abu gyveno Olandijoje, o dabar jau dievai žino kur, jei gerai atsimenu, Kanadoje. Absoliutus kosmopolitizmas. Bet neatsisakant šaknų. Todėl vestuvėse pynėm raizgėm tas dvi lietuvių ir Irano kultūras ir štai kas mums gavosi. Niekas geriau visko nepapasakos, kaip Linos Aidukės nuotraukos. Dieve, taip seniai jau atrodo, viskas buvo… Kaip kokioj stebuklinėj pasakoj:)
Štai tokioje puotoje sudalyvavom. Ilgu tų gaivališkų rugpjūčio vakarų ir vestuvių lauke be jokio stogo. Bet nieko, neilgai trukus dalinsiuos jau šio sezono gėriais. Laikas bėga žingsniais nepamatuojamais…
Lapė