Kai buvau vaikas, aš mačiau Dievą, mačiau angelus; stebėjau aukštesniojo ir žemesniojo pasaulio slėpinius. Maniau, kad visi mato tą patį. Ir tik paskui supratau, kad kiti tam akli…*
Šamsas iš Tebrizo
Pirmadienį pirmas mano darbas buvo nunešti išryškinti juostą ir vakare pasiimti nuotraukas. Kokia prabanga yra laisvas savaitgalis gali suprasti tik žmonės, dirbantys panašioje sferoje kaip aš. Ir kokia brangi tampa kiekviena laisva minutė ir kaip kažkur viduje suspaudžia, kad jos lekia tokiais mega greičiais. Pamiršti kažkur telefoną visam savaitgaliui yra nenusakomas gėris. Būti su bičiuliais be lėkimo, streso ir darbo reikalų yra tiek daug, kaip nuo jūros iki jūros ir atgal.
Savaitgalis Latvijoje, prie Baltijos buvo tobulas. Vėjas galėjo būti švelnesnis, bet negali, nevalia skųstis. Dailus melsvai pilkas namelis pasaulio pakrašty, su svajonių terasa ir artimomis detalėmis. Svarbiausia – su troškimų medžiu viduryje kiemo.
Pakabinau ant to medžio du savo norus. Vieną už save, kitą – už draugą, nes jis netrokšta gal nieko, bet dar išmoks. Apie panašų medį kaip tik neseniai perskaičiau knygoje „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ (66 psl.)*. Aš darausi pastabi ženklams. Ir paprastiems sutapimas suteikiu simbolinės galios. Taip gi įdomiau. Todėl džiugu, bet visai nekeista netikėtai tokį medį surasti ant šito pasaulio krašto.
Kompanija taip pat buvo puiki. Tiek diskusijų apie gilumas, ego, materializmą, grožį, susiliejimą su gamta jau tikrai seniai beišgyvenau. Atgaiva. Visiška. Taigi, gairinami jūros vėjo buvom 100% gamtoje ir vienu momentu tikrai galvojau, kad jau tuoj, tuoj suprasiu, ką ji kalba. Nuo sodrių žolynų, rudai aksominių karvių su aureolėmis, pakrantės smėlio besimainančio kaleidoskopo, karamelinių, sunkių jūros bangų, pasidabinusų zefyriniais purslais iki besitransformuojančių į tikroviškus, gana makabriškus renesanso paveikslus debesų – viskas buvo čia ir dabar. Aplankė toks bendrumas su bičiuliais, kuris vakare pavirto jaukiu pagulinėjimu ant virtuvės kilimo prieš židinį. Kur visada gali prisiglausti. Kur visai šilta.
Bendri pusryčiai prie balto, medinio, išlankstomo stalelio su ąsočiu vandens ir ryškiai geltonomis vietinėmis kopų gėlėmis, brangesnėms man už „Vuvuzela“ rožes, tinklinis, joga pliaže, kai vėjas bando atimti iš tavęs kilimėlį, arbatos puodelis, šiek tiek vyno, saulė, iki paskutinio jos flirtuojančio mirksnio nuleista į jūrą, pokalbiai per naktį iki ryto – visa tai sukūrė tą savaitgalio tobulumą, kuris – gal, mėgčiau, norėčiau – pasiliks su manimi iki kažkurio kito laisvo savaitgalio.
Dalinuosi su jumis, nes norisi. Niekas nepasakys, kurio gyvenimas yra teisingesnis, bet šitas, kurį pati pasiėmiau šį savaitgalį, man bent trumpam sustabdė laiką. To kiekvienam bėgančiam šiandien linkėčiau. O dabar einu rašyti tikrų laiškų.
Atkakliai ieškau gyvenimo, kurį būtų verta gyventi, ir pažinimo, kurį verta įgyti.*
*Elif Shafak, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, “Tyto alba”, 2013, Vilnius.
Poetiškai nusiteikusi Lapė-individualistė 🙂