Anzelika & Vaidas

Sunku nepamilti Anželikos ir Vaido vien todėl, kad jie nuolatos spinduliuoja tikrąją meilę. Artimui. Visiems juos supantiems žmonėms. Viskam, kas yra aplinkui. Ir nors detalės jų šventėje nebuvo svarbiausias dalykas, kiekviena smulkmena buvo palytėta šiltos rankos ir gerų jausmų. Jaukios mišios Bernardinų bažnyčioje, kurioje jaunavedžiai yra dažni svečiai; saulėti svečių linkėjimai ir gera nuotaika, išskirtinis dėmesys kiekvienam, atvykusiam pasidžiaugti jaunų žmonių laime ir apsisprendimu eiti viena kryptimi iki išskirs mirtis…Susipažinę mokyklos suole ir pirmiausia tapę gerais draugais, vėliau pajutę širdyse įsižiebusią meilę jauni žmonės tvirtai žengė altoriaus link.
„Norėjome tapti tikra šeima, nes tik šeimoje turi gimti vaikai, tik šeimoje meile dalinamasi neieškant sau naudos. Mes tikime, kad būdami kartu kaip šeima galime viską ištverti ir eiti į priekį. Tada, kai stovėjome žiūrėdami vienas kitam į akis ir tarėme priesaikos žodžius, tai tapo ne tik mūsų dviejų, bet ir Dievo reikalas.Priėmę santuokos sakramentą ir palaiminti kunigo, tapome vienu kūnu ir viena siela – vyru ir žmona“ – sako jaunavedžiai, prisimindami tą laimės gūsį įspūdingiausio vestuvių dienos momento metu.
Prie šventės kūrimo prisidėjo daug kas: viena mama rūpinosi vardinėmis servetėlėmis, kita – kurstė bendrą dviejų šeimų židinį, kuris šventės dieną buvo perduotas naujai, abi gimines sujungusiai šeimai – Anželikai ir Vaidui; patys jaunieji, pasiraitoję rankoves kepė sausainėlius – dovanas kiekvienam svečiui; iš namų buvo surinkti gražiausi, kartų istorijas menantys indai, kurie natūraliai įsiliejo į bendrą šventės dekorą; net torto fogūrėlės – paukštukai buvo sukurti specialiai Anželikai ir Vaidui stebuklingomis skulptoriaus Manto Mockaus rankomis.
Saulėta Anželikos ir Vaido vestuvių pasaka tik dar kartą įrodė – vestuvėms nereikia blizgučių, pompastikos, svarbiausia – dėmesys vienas kitam, susirinkusiems ir tikri jausmai.