Laikas siurrealus. Ne tas, kuriuo skaičiuojam savo amžių, dingstančias į nežinią dienas. Atminties laikas. Jis daro, ką panorėjęs. Kyšteli tau kokį prisiminimą, kai to visai nesitiki. Labiausiai smaginasi paryčiais, prieš pabundant. Užvakar sapnuose turėjau pasimatuoti baltą suknelę. Tik iš tiulio padarytą maketą, tokią gražią, pasiūtą toč toč man, su išorinėmis siūlėmis, išryškinančiomis taliją, klubus ir krūtinę, ir nuo kelių papūstą. Esu siuvusi tokią iš merliaus vaikystėje savo lėlei Olgai, kurią parsivežiau iš kelionės su mama į Maskvą. Vaikščiojom po didžiulį univermagą tuokart ir iš visų penkių aukštų aš išsirinkau Ją. Olga buvo putlutė, nė per nago juodymą nepanaši į laibakoję Barbę, kuri atsirado Jurbarke mano oficialiai vaikystei jau pasibaigus, jei remsimės tuo laiku, kuriuo skaičiuojam amžių. Kodėl ją sapnavau?
Atrodo, kad mėnesis praėjo, o grįžom tai tik antradienį. Pavargę kaip kurmiai. Wolt atvežė vakar dienos pakeptų cepelinų su spirgais ir barščių. Netikėtai, gal nuo tų skyrdžių ilgų, perpietuką miegant, sustojo skrandis. Taip jam ir reikia.
Apie NY niekada daug negalvojau. Nežinau kodėl, bet Amerika man visada atrodė taip nepasiekiamai toli, kad net svajonės to taško nesiekia. Kas ten žino, gal net nebūčiau iki ten gyvenime nuskridusi, jei ne Monika ir Nitin. Atsiminsiu tą mūsų pokalbį viešbutyje „Pacai” kitą dieną po vestuvių visą gyvenimą. Miego trūksta, kojas sopa, bet taip viskas gražu buvo vakar…
– You are flying to NY.
-No.
-Yes.
-Nooooo.
-Yes, yes, you are flying to NY.
Ką gi, Antanai Garšva, aš tave aplankysiu. Ir greitai.
Bet Antano Niujorke beveik jau ir nebėra. Stoviu nuoga 20 aukšto kambario lange, atitraukusi maksimaliai užuolaidas, o langai nuo grindų iki lubų. Šiaip aukščio bijau. Bet čia ne. Po kojom megapolio venos ir arterijos srūva be paliovos. Jau vakarėja. Viena puse gatvės balti žiburiai, kita – lempos raudonos juda. Ak, štai taip atrodo tas miestas. Impressed.
Prieš skrisdama nupirkau mums bilietus į Sleep no more. O nereikėjo. Sleep no more man gavosi natūraliai. Bloody jet lag. Bloody heavy jet lag. Viską pradėjau matyti siurrealiai. Valgom meksikietiškam veganiškam restorane. Groja muzika. Maloni ausiai. Vytelinės lempikės kybo virš kiekvieno stalo. Viena siena palikta kaip buvusi kažkadais. Viskas čia tinka ir savo vietoj. Juodaodė prie gretimo staliuko žaidžia telefonu. Jos pravodkės aštrios kaip peiliai. Dar arčiau dvi senjorės skaldo juokelius apie vyrus. Štai priešais sėdi vienas. Jo striukė pakabinta ant kėdės atlošo. Užrašyta ant striukės: ears of God. O ant treningo rusiškai стиль. Aplink šokinėja tryse: liaunutis padavėjas su akiniais geltonu stiklu, padavėja rožiniais plaukais, barmenė už baro – žydrais. Aš sapnuoju. Bet 20% privalomų arbatpinigių tikrai ne.
Itališkam restoranėlyje mus užkalbina dėdulė, sėdintis baro kampe ir geriantis raudoną vyną. Mes susidaužiam šalto limoncello stikliukais. Visko yra šitam mieste. Įsimyliu iš karto. Nuo krašto iki krašto. Nepažįstamasis turi butą Vienoje, o kitą šalia Central park, žino Vilnių, bet čia dar nebuvo. Užkalbino mus, nes užbūrėm lietuviškais žodžiais. Ir tada visiems pristatinėjo kaip kokį egzotinį vaisių. Taip ir sakė:
-Leo, štai jūsų bare kokia egzotika.
Exoticism. Grynai.
Juodaodis taksistas, veždamas mus Bruklino tiltu sureguliuoja savo radijuką ir jis pradeda transliuoti rusiška muziką, pasisuka į mus laimingas. O.K., ačiū už pastangas. Bet atsakymas neteisingas, esat išmestas iš žaidimo. Sako, taip mokosi kalbos. Sėkmės ir laimės. Tiek jau metų toj Europoj mes, o, va, vistiek nusiplaut kažko neina. Aš net nebandau. Man patinka tas mano exoticism šiek tiek lengvo egzistencinio liūdesio odos porose.
Bloody jet lag. Atsibundu 2.00. 4.00 ryto įsijungiu TV. 5.00 keliamės ir be klausimų išeinam ieškoti maisto. 5.00 ryto!!! China town. Dragon fighters. Ugnies drakonas. Praeinam pro gaisrinę. Blizga paryčių šviesose išblizgintas jų automobilių raudonis. Priekyje išraityti sidabriniai slibinai. Pastebiu veidrodyje savo veidą. Mano paakiai yra šimto metų senumo. Tuos metus visus suskaičiuoju prabudusi vis tą pačią valandą kasnakt. Šitas laikas užburtas. Vėl stoviu tik jau apsigobusi baltu chalatu lange. Sniego baltumas. Ant nugaros išsiuvinėtas raudonas drakonas. O po kojom nenutrūksta miesto kraujotaka.
Paskutinį vakarą vakarieniaujam įspūdžius užgerdami vynu Devil stone. Užkandai užsisakom Devil on horseback. Aš pati tuoj baltais išjosiu nuo nuovargio. Išteka akys kaip Dali laikrodžiai. Tįsta minutės paryčiais. Tik tak, tik tak. O niekas gi tiksėjimu laiko nebeskaičiuoja. Laikas nebeturi šiais laikais balso. Tik žadintuvas. Tas klykia kaip skerdžiamas visada. Neduok die, laisvą dieną.
Užpilu dar vyno. Šelmiškai žiūri nuo restorano sienos elnio galva. Ragai išraityti išdidžiai. Karūnuoja tas keturias veganiškas dienas. Bado akis ant kitos sienos surikiuotos stirniukų ragiukų poros. Čia man trūksta tos įliemenuotos suknelės iš tiulo su išorinėmis siūlėmis iki pilno, išbaigto akimirkos įvaizdžio. Dalinamės staliuku su gal 30 metų amerikiečiu vyruku. Jo močiutė, pasirodo, iš Vilkaviškio. Nenusivežė močiutė anūko iki Vilkaviškio niekados… You should come, sakau. Aš visada taip. Mes tam Vilniuje tokie maloniai maži, jaukūs ir naminiai, noriu visus priglaust.
Judam su taksi oro uosto link. Kažkuriam gūdesniam rajone juodaodis paklaikusiomis akimis kalbasi su stulpu. Aš jį dabar suprantu.
Lapė