Ką tik ištryniau savo pasiteisinimą, kodėl nebeparašau tvarkingai kiekvieną sekmadienį. Tada prisiminiau, kad pačiai visokie tokie pasiteisinimai kitų blog’erių tekstuose visada būna daugiau nei nuobodūs. Tiek šia tema ir užteks.
Visa ši savaitė man ritosi kaip per kokius rinkimus. Lankiausi VGTU Licėjuje, Vilniaus kolegijoje ir tada dar susitikau su būreliu žmonių, kurie norėjo išgirsti, kaip aš kūriau Lapės projektą.
Man dalintis patinka, tik nesijaučiu sensėjumi, nors tu ką. Toks pats didžiausias keistumas užklupo po Licėjaus: visi tiksliųjų mokslų gerbėjai ir didžioji dalis berniukai – kas jiems tos vestuvės ir tos mados? Mažiausiai įdomios. Visgi džiaugiuosi sulaukusi tiek laiškų ir žinučių po kitų dviejų renginių, iš kurių suprantu, kad klausytasi buvo atidžiai. Jei savo patarimais kam nors padėsiu – būsiu laiminga gražiai pabaigusi rudenį.
Tuoj keliausim su Vytuku pažiūrėti, kaip atrodo Vilniaus eglė. Kol akys dar nesimerkia. O ir pasivaikščioti po senamiestį tokiu metu – vienas malonumas. Tada dar nuvažiuosiu nakčia apžiūrėti bičiulio Algirdo Bako parodos. Bus kaip atsisveikinimas. Per atidarymą pasisveikinom, prieš oficialų uždarymą – atsisveikinam.
Neseniai vidurnaktį kaip tik su Algirdu lankėmės Jurbarko kultūros namuose. Man patinka pabūti viešose erdvėse, kai jose nieko nėra. Kažkada darbavausi DFDS Tor Line Švedijos pusėje, Karlshamne. Nemoku apsakyti to jausmo, kai visi keleiviai sulipdavo į keltą, kai jis nutoldavo, kai baigę darbą išsiskirstydavo darbininkai… Aš tada vieniša važiuodavau dviračiu namo per tą didžiulę teritoriją ir šiek tiek jausdavausi kitokia su savo raudona striuke ir chaki spalvos kepuraite nuo lietaus. Panašų jausmą jaučiau dar Sporto rūmuose, kai draugavau, man taip atrodė, kad draugavau, su puikiu apšvietėju ir sėdėdavau toje salėje po didžiausių koncertų, kai išsiskirstydavo ne tik žiūrovai, bet ir techniniai darbuotojai. Taip būdavo gražu. Gerai, kad atsidūriau trumpam po tų sporto rūmų salių Švedijoje, nes nors ir rašydavo tas apšvietėjęs laiškuose, kad šviečia man iš Klaipėdos mac’u 700, kitaip jis dėliojo savo istorijas.
Šią savaitę savo fotografijos parodą atidarė kitą draugė – Viktorija Staponė, ją irgi aplankiau, tik, tiesą pasakius, su jos foto knyga namuose pasilikus ir intymiau ir jautriau viskas man rodosi. Bet gal aš tiesiog nuo žmonių pavargau šiek tiek. Bet nueikit, nes nuotraukos labai išjaustos, išlaikytos ir, va, pagaliau paleistos.
Nuotraukos Viktorijos Staponės
Vakar, prieš bičiulio gimtadienį vakarieniauti išėjau viena su knyga. Niekaip nepabaigiu Valdo Papievio „Odilė, arba oro uostų vienatvė”. Nors stebuklinga knyga ir pati ta nuotaika. Bet negali jos suryti greituoju skaitymu, nes kiekvienas žodis yra vietoje ir taip viskas gražu, kad kai kurias pastraipas vis po kelis kartus atsivertusi skaitau: „… ir į mus be perstogės bėgantį, regis, nesibaigsiantį, niekada nenuvažiuosimą kelią, kurio pralenkti negalime, nė jis – mūsų: kitaip negu laikas, kurio amžinai neturime ir kurį nuolatos vejamės, kurio pralenkti negalime, bet kuris mus galiausiai pralenks ir paliks.”
Šia nata ir baigsiu šiandien. Nei depresija, nei ką. Gaila rudens ir į šiltus kraštus labai, labai noriu.
Nor gal dar pasidalinsiu šiandieniniais interneto radiniais nuotakoms. Sekmadienio fanazijoms ir sapnams.
Paskutinė galėtų būti mano:)
Gražios rudens pabaigos, mielieji.
Lapė