Lygiai savaitė dingo, kai grįžau… Vis dar dalinamės nuotraukomis ir įrašais. Adaptacija greitesnė, nei po pirmosios kelionės. Man atrodo, tada aš paaugau. Dabar nebuvo tam laiko.
Keliauti su grupe yra kitaip, nei dviese. Mažiau poezijos. Net Maroke. Mažiau pamatai, nes nori nenori daugiau dėmesio skiri tų žmonių šalia pažinimui nei viskam, kas keičiasi aplinkui. Nebesusirandi naujų vietinių draugų, nes pakanka bendrakeleivių. Kartais pavargsti nuo savų ir svetimų žodžių. Į kelionės pabaigą nori šiek tiek glaustis ir apsikabinti. Kaip bebūtų, nekeisčiau nė vienos savo šių metų Maroko dienos į lietuviškas sausio pusnis. Not Todayyy…
Kai taip į pasą pažiūri, tai nė metai neprabėgo nuo paskutinio skrydžio į Afriką. Gal nebūčiau taip greitai vėl čia atkakusi, bet Jaručiai per savo vestuves liepė man kuprinę vėl krautis, taip, vienas, du, grupė didesnė keliauninkų susirinko, hidro kostiumus susikrovę, zak, zak, jau mojuojam Marokui. Nei daug, nei mažai – du pilni ekipažai. Maniškis – “Dacia9”, jei ne aš – būtų išskirtinai vyriškas. Ką tai reiškia? 12 dienų nešvankių istorijų, juokelių, įtvirtintos vyrų fiziologijos žinios, traktatas apie bezdėjimą, suregistruotos visos įdomesnės transporto priemonės pakelėse ir t.t. Šiais metais mano Marokas turėjo scent masculine. Aš nesiguodžiu, aš džiaugiuosi. Jaučiausi saugiai.
Šį kartą nesiblaškėm po visą šalį, kaip tąkart mes su Lina. Sėdom į mašinas ir patraukėm gaudyti bangų. Kas pirmą kartą, kas jau žinojo, ką daro, koks skirtumas – gyventi paplūdymyje yra gėris. Ypač, kai žinai, kad naktį gyvensi seriale. Būtent taip jautėmės viloje “Les Arcades”. Nu, ką jūs… 6 iščiustinti miegamieji, didžiausia virtuvė, skalbykla, gyvenamasis kambarys, dvi terasos ir… vidury kiemo šildomas baseinas. Sušokom į jį tik išlydėję per vartus šeimininkę. Naktį. Čia dar ne viskas. Salam Aleikum su mumis ryte sveikinasi dvi mūsų auklytės. Mes prie tokio gyvenimo nepratę, sakom: no, no, darysimės valgyti patys, don’t worry, bet, pasirodo, jų atsikratyti nepavyks, nes jos įskaičiuotos į nuomos kainą. Apie kainą tai aš patylėsiu. Už tiek Lietuvoje geriausiu atveju du kambariukus išsinuomuotum. Pirmomis dienomis šiek tiek nejaukiai jautėmės su Malika ir jos kolege, o paskui pripratom tiek, kad jau nebeįsivaizdavom savo gyvenimo be jų. Prie gero reit priprantama. Grįžtam iš paplūdymio alkani, drn, drn, salotytės pagamintos. Po pusryčių kartu su vilos merginom į turgų nulekiam, vakare garuoja vakarienė: aštunkojai, kalmarai, geldelės, žuvys… Rojus, ne gyvenimas… Justės ir Barto gimtadieniai išpuolė vieną dieną – tortas iškeptas. Dar muzikantus suorganizavom – vakarėlis!!!
Bet daugiau pamatyt užsimanę, atsisveikinam su vilaite ir tada prasideda virškinimo problemos. Nu, bet ką… Marokas. Jie ne tik apie mokesčius negirdėję, bet ir apie higienos inspekciją… Keliaujam palei vandenyną, vaizdai užima kvapą. Saulė anksti leidžiasi, bet šilta dienomis, skrundam kaip žiobriai ant saulės, pasūdyti. Telefonuose žiūrinėjam lietuviškos žiemos nuotraukas su -20 šalčio, jaukiai sėdėdami atviroje terasėlėje ir tuštindami iš duty free prigriebtas atsargas. Life is good.
Išbandė Taghazout paplūdymį patraukėm į mano jau pažintą Essaouirą. Ten jau kiti nuotykiai. Mūsų naujas draugas Walid nuveda į nelegalų barą “Fisherman”, apie kurio egzistavimą praėjusį kartą neišgirdau. Sienos dekoruotos tomis marokietiško stiliuko plytelėmis, dūmai sklaidosi ore, Maroke galima rūkyti patalpose, kontingentas neelinis, plauko įvairaus. Tarp turistų įsimaišę įdomesni vietiniai veikėjai, alkoholis gi pas juos ne, ne, ne, negalimas…, o čia alus liejasi laisvai. Tomis sienos plytelėmis link vieno iš lankytojų dreduotos galvos keliauja vienišas piršto dydžio tarakonas. Iš kažkur išlindęs padavėjas visiems padalina kažkokio lešių plerzaliuko mažose lėkštelėse. Pirmoji jį išbando Aistė, kuri, va, gal prieš porą valandų stabdė ekipažus vidury dykvietės, nes taip jai jau stipriai reikėjo… Essoje per “Airb&b” sistemą vėl gaunam įdomius apartamentus. Rekomenduoju. Kiekvienam aukšte po porą kambarių. Valgomasis toks, kad niekur nesinori iš ten eiti. Iš terasų atsiveria vaizdas į vieną pagrindinių gatvių arba į uostą. Gyvenam miestelio širdyje. Mano jau po pirmos kelionės aprašyta kavinė vis dar veikia ir ten vis dar dirba tas inteligentiškos išvaizdos padavėjas su išblizgintais batais. Vis dar gali ten sutikti Mohamed, tik šį kartą su drauge Natalie. Bernai išbando vietinio barzdaskučio paslaugas, vaikštom gatvėmis valgydami ledus, uoste viską fotografuojam… Aprodau visas gražias vietas, kurias suregistravau praėjusį kartą. Ir vėl šiek tiek skauda, kai išvykstam į Marakešą. Išvykstam su nuotykiais. Norėdami atsisveikinti su bangomis nulekiam iš ryto iki Sidi Kouki. Iki bent kažkokių bangų reikia šiek tiek pavažiuoti. Važiuojam dviem mašinom. Broliai iš karto nusprendžia nešlapint kojų, aš dar kažką pabandau, bet irgi nusprendžiu, kad neverta. Susikraunam lentas ant stogo, tris vyrukus paliekam džiaugtis. Veik pasiekus Essaouirą – stabdo policija. Jos čia visur pilna. Pačią pirmą naktį sumokėjom baudą, nes gale nebuvom prisisegę diržų. Bet dabar tai viskas o.k. Taip atrodo mums. Ir tik mums. Neturit technikinio popiergalio kažkokia panašia į anglų kalba sako juodbruvas policininkas. Kaip tai neturim, sakom, mašina nuomuota, nauja. Skambinam į agentūra, sakom, ką daryti, jie bando telefonu išsiaiškinti, per tą laiką prisistato tralas, ketinąs nutempti mūsų mašiną kažkur. Broliai, sakau, neatiduodam, bo neaišku, kaip vėliau atgausim. Policininkai mato, kad lengvai nepasiduosim, tada sugalvoja, kad viršijom greitį, nors įrodymų jokių neturi. Neturi greičio matavimo prietaisų, neturi jokios nuotraukos, nieko… Vargstam su jais valandą laiko. Kai atvažiavo tralas, išlipau parūkyti, baisu ir nuorūką kur numesti, nes ir už tai gausiu baudą, slepiu į maišelį. Čia dar ne viskas. Kai mums sustabdo policija, netikėtai suprantam, kad rakteliais nuo kitos mašinos, kuri liko paplūdymyje, tai pas mus. Palikom netyčia vyrus su hidro kostiumais, lentomi, be vandens, karštyje su automobiliu, bet be rakto. Iš nevilties bernai mane siunčia tranzuoti, kad nuvežčiau tą raktą. Tranzuoti iki paplūdymio, kuris yra tokiam užkampėlyje, pasiekiamas dulkėtu žvyrkeliu… Tada atrodė visai normalu. Pravažiuoja pro mane pilnutėliai taxi automobiliai. Kai kuriuose, atrodo, susigrūdę gal po 9 žmones. Jų niekas nestabdo, ne, ne, ne… Stabdo mus. Stebuklo būdu išsiperkam su oficialiu kyšiu už tą greičio viršijimą, kurio neviršijom ir lekiam atgal parsivežti trijų banglentininkų, kurie, tikiu, keikė mus necenzūriniais žodžiais ilgą laiką.
O Marakeše turgus. Kaip visada. Dar sustojęs mano skrandis. Lauktuvės, kurias čia labiausiai ir verta pirkti dėl pasiūlos įvairovės ir kainų. Aplankau bičiulius italus “Bamileke” riade. Ir ką, dienos, atrodo, prabėgo mega greičiu, bet tuo pačiu jausmas toks, kad čia esam dvylika metų…
Prieskonių, bangų, žuvėdrų, argano, vandenyno sūrymo, spalvų, karščio, smėlio, avių, ožkų, asilų ir kupranugarių, žvejų, turgaus prekeivių, amžinų keliautojų, žydro dangaus šalie, aš dar sugrįšiu…
Vaizdiniai prisiminimai mano šį kartą tokie. Netobuli, bet mano. Fotografavau senučiuke Minolta Hi-matic 7’s.
Gražaus sekmadienio, bičiuliai, darbingos ateinančios savaitės.
Lapė