Aš pati nesuprantu, kaip aš lieku gyva po tokių savaičių. Nu, bet kažkaip. Per šią aplankiau Kauną, Šiaulius, net Jurmalą. Pradėjau judinti naują projektėlį, nesusijusį su vestuvėmis, aplankėm Egidijaus Rainio butiką, susitikom su kolegėm ten, dar „Rib Roome“ degustavom naują, pirmą derliaus vyną ir pagaliau paragavau to pieninio paršelio confit, kuris nuo šiol puikuojasi jų nuolatiniam meniu. Paragauti verta. Vyrai, moterys, tris kartus.
Seilė tįsta, reikia eiti nors sultinuko išsivirti. Penktadienį padirbėti su laiškais spėjau ryte važiuodama autobusu į Kauną, tada susitikimai, susitikimai, pietukai, susitikimai…
Ai, dar spėju prieš darbo dienos pabaigą pasukti „Boho chic“ butiko savininkui ir suderinti, kad prigriebtų šaunų vyriškų kojinių rinkinuką į namus, nes faktas, kad naktį (parsiradau į Vilnių tik 20.30) grįžusi dovanos tai jau nebesurasiu, o ir laiko ne marios. Taigi išlipu iš autobuso, prasuku pro Naujamiestį, paimu dovaną (mergelės – tie rinkinukai yra mega turbo gera idėja kalėdinėms dovanoms visiems jūsų mylimiems vyrams, trust me) ir tada tik lekiu numei. Greitai greitai namučių, nutėškiau savo sraigės kuprinę, į palto kišenę įsimečiau marškinėlius, dantų šepetėlį, vienas du, aš pas Aurušką, kuri laukia manęs su garuojančia vakariene, išsiplaunu greituoju būdu galvą, kad nepadaryčiau gėdos Auruškai prieš draugus (net savo džinsus, kurių niekas daugiau negalį pakęsti, tik aš, išdaviau ir palikau namuose dėl šitos priežasties) ir jau lekiam sveikinti Dainiaus. Vėluojam, bet dar bandom repetuoti Nijolės Ščiukaitės dainą „Seneli, mano mielas, geras seneli“, tik vieną priedainio eilutę ir temokam, bet ir su ja nelabai mums ten gavosi… Svarbiausia geri norai. Ane? Nusirengiam, įeinam, žmonių belenkiek, toks lengvas šokas, bet užtat mano žiedų valdovai yra. Abu. Laimės pilnos kelnės. Kojos nelinko, bet beveik. Toks savotiškas reunion įvyksta. Visgi tas naktinis žygis (apie jį rašiau čia) iki Kopos buvo kažkas. Nuotykiai artina.
Vakarėlis įsisiūbuoja. Aš įlipu į katės bliūdelį su vandeniu, išgeriu, jaučiu, visą Prosecco su Aperoliu, nors garsiai pasakau, kad ryt turiu susitikimą su klientais ir lets, common, davai išlendam į miestą. Čia jau kai ką atsimenu, kai ko nelabai, kai ką gal ir pamiršti būtų geriau… Nežinau, kas kaltas – superinė nuotaika, šlaistymosi po miestą pakeleiviai ar alkoholis. Įtariu, pastarasis. Šokius baigėm vėlai. Ar anksti reikėtų sakyti…
Baisiausia dalis manęs laukė ryte. Aš atsikeliu, atvažiuoju laiku į susitikimą, net dantis išsiplaunu prieš tai. Bet galvoje, man atrodo, tuo metu buvo apsigyvenę galvos skausmo nykštukai ir jie turėjo tokius didelius, sunkius būgnus, ir nesustodami juos daužė. Maži, pikti nykštukai mažytėmis raumeningomis rankytėmis.
Teko porai prisipažinti, kad buvau gimtadienyje. Bet Rasa su Dainium šaunūs belenkaip. Kol mes matavomės sukneles, Dainius nubėgo iki mašinos ir atnešė kažkokių stebuklingų, vandenyje tirpstančių vaistų. Sakė, išbandyti ir patikimi. Taip aš atsisveikinau su nykštukais galvoje ir grįžau į mūsų apniukusią, tipo žieminę, kasdienybę. Brangieji, per amžius jums būsiu už šitą išgelbėjimą dėkinga ir pasistengsiu padaryti gražią, gražią šventę. Taigi per šeštadienį ir vedėją išsirinkom ir, manau, suknelę. Kažin, ar nieko tokio, jei vakare pasimelsiu prieš miegą, kad Rasa visgi apsispręstų ta suknele pasipuošti? Tikrai nėra taip, kad suknelė labiau patinka planuotojai nei nuotakai. Aš iš akių mačiau, kad nušvito mergelė ir nusirengti nebenorėjo. Toks nušvitimas turi aplankyti kiekvieną nuotaką. Nes tik tada aišku būna, kad taip, tai ji.
Grįžtam prie maldų. Lydėjau Aušrą į Vilniaus liuteronų bažnyčią. Jų kunigas Ričardas yra nerealus. Kol Aušra pildė anketą, mes taip diskutavom, man taip įdomu buvo. Ne kiekvienas kunigas tokį pašaukimą turi ir taip sklandžiai, aiškiai viską papasakoja. Esminė tema buvo jaunųjų pasirinkimas tuoktis bažnyčioje. Į žmonių galvas ir širdis neįlįsi, bet, man atrodo, kad dauguma porų keliauja prie to altoriaus tik norėdami sudalyvauti savo gyvenimo spektaklyje. Realiai net nesuvokia, ką ten daro. Tai va apie tai ir kalbėjom. Aš nuoširdžiai sakau, labai, labai norėčiau, kad visi žmonės, kuriuos aš globoju, suprastų, kad prisiekia ne kunigui, ne susirinkusiems, o dievui, kuriuo tiki, nes jei netiki, tai, velniai nematė, nėra ko eiti į bažnyčią ir savo vedybinį gyvenimą pradėti nuo bendros apgavystės. Ar aš neteisi? Pasakykit. Žodžiu, jei tikėčiau, tai, jaučiu, liuteronų bažnyčia man būtų artimiausia. Net galvoju kitą sekmadienį, 11.00 val. nukeliauti į jų pamaldas. Nes man daug kas įdomu.
Aš sergu įdomumo liga. Vis pagailiu, kad gyvenimas toks trumpas ir nespėsiu viskuo pasidomėti, visko išmokti. Ir tas kelionių alkis toks, ir nuotykių. Baisuliniai esu dėkinga kažkam už nenuobodžią egzistenciją. Jergau, Jergau, kiek dar visko gali įvykti.
Gražiai pabaikit savaitę. Aš pasvajosiu apie apsikabinimus ir katinišką švelnumą, susipynusias kojas ir rankų pirštus, saulės zuikius ant sienos ir dieną, kai nereikia keltis iš lovos.
Lapė