Nesulauksiu sekmadienio, bo noriu pasipasakoti. Ir čia nebus visiškai nieko apie vestuvių planavimą, nes turėjau laisvą savaitgalį. Taigi ramiai galit skaityti kitus mano įrašus, jei galvojot, kad šis bus apie tai.
Ką tik ant ligoninės palatos baltu linoleumu išklotų grindų iškračiau paskutinį Nidos smėlį iš bato. Santariškių sterilumas toks šviesmečiais tolimas nuo „Zuikio daržo“, „Tuborgo“, kopos, miško, paplūdymio. Užsuka mano kūdikio daktarė ir žiūrėdama į mane, gulinčią palatos lovoje, klausia: mamyte, ar jūs sergate? Čia nėra veidrodžio ir po dviejų parų Santariškėse, į kurias atkanku tiesiai iš Nidos, negaliu pasižiūrėti, kaip atrodau, bet mintyse garsiai jai atsakau: taip, ****, sergu liūdesiu, meile, nostalgija ir prisiminimais apie tobulai praleistą laiką su pačiais nuostabiausiais šios vasaros žmonėmis!!! O teišlemenu, kad naudojuosi proga pailsėti. Kraunu savo daiktus atgal į kuprinę ir tik tada suprantu, kad grįžau. Po dviejų parų. Dvi naktis, tik užmerkus akis, mane lankė flashback‘ai ir raumenys darė, ką norėjo, neklausydami smegenų. O taip, aš būnu kiborgas:) Kol nesustoju.
Po ketvirtadienio vestuvių miegojau gal dvi valandas, gal šiek tiek daugiau, nes turėjau beprasmiško laiko autobuse. Galvojau, kad per 6 valandas užpakalio žandukai priaugs prie tos kėdės, tačiau ištvėriau. Bet paskutinės stotelės šį kartą laukiau labiau nei savo gimtadienio ne todėl. Kartais būna šiek tiek baisu, kai tikiesi iš laiko kažko toooookio. Apie šio savaitgalio laukimą paskutiniu sakiniu rašiau čia. Ir, žinot ką, buvo ne taip, kaip galvojau, kad bus, ale leidau vykti tam, kas vyko ir buvo awesom! Negaliu visko pasakoti, nes… tiesiog negaliu. Bet pati sau pavydžiu „Žiedų valdovo“ ir „Narnijos kronikų“ verto naktinio klaidžiojimo pajūrio mišku basomis (batus sukrovėm į kuprinę, kad apsaugotumėm nuo lietaus, katras vis nulydavo) trise su pačiais šauniausiais vyrukais, kokius tik galėjau sutikti (kodėl aš apskritai juos sutikau tik dabar???), pasišviečiant mobiliu telefonu, kuris turi kažkada išsikrauti. Ir sugebėti miške gerokai po vidurnakčio sutikti bičiulių. Dideliam, brūzgynų pilnam miške, tamsią naktį, lyjant lietui. Common! Dzin gyvatės ar dar kokios nesąmonės! Čia nuotykis! O paskui, šiaip tai net nežinau po kiek laiko, netikėtai ištinka rytas, kai stebuklingai miško viršūnėmis pakyla saulė. Ne leidžiasi, kaip įprasta skaityti saldžiuose romaniūkščiuose, o kyla. Ir, kai taip ankstyvarytiškaibelenkaip šalta, kad pradedi drebėti, nieko nėra mieliau už draugišką, trigubą susiglaudimą. Jesus, aš galėčiau taip amžinai sėdėti ant kopos. Tik tada supranti, kad vis dar sėdi be batų.
Pati sau pavydžiu šeštadienio, kai su Auruška „Zuikio darže“ nusprendėm tiesiog padirbėti. Ir ką? Mums neblogai sekėsiJ:) Paprekiavom, parepavom kaip reikiant, trypėm kaip mažumėlę išprotėjusios, bet, o tai kam varžytis, gi ATOSTOGOS!!! Svarbiausia, kad taip galvojo praktiškai visi tą vakarą pas mus užsukę žmonės. Štai tai aš vadinu “pasileisti plaukus”.
Mažiau pavydžiu sau paskutinės dienos, kuri baigėsi liūdniau nei prasidėjo, bet gi visko turi būti po truputį.
Taigi, reziumuojant, savaitgalis labiau nei pavyko. Jei ne tai, kad Vytukas atsidūrė ligoninėje, būčiau negrįžusi. Aš jums sakau, būčiau tikrai pasilikusi dar bent porai dienų. Bet gal taip ir turėjo būti, kad išliktų, va, tokia euforija.
Visiems geriems žmonėms, kuriuos sutikau per šį savaitgalį, linkėjimai. Visiems blogiems ir piktiems – ********!:) Mano žiedų valdovams – big hug ir bučkiai, dar nežinau, kurį įsimylėjau labiau:) Žodžiu, šį kartą natūraliai mano širdis liko Nidoje:)
Lapė xx
P.S.
O čia dar pora muzikinių dalykėlių, kurie irgi liko Nidoje.