Čia vėl tas įrašas ne į temą. Ne tą dieną, ne apie vestuves. Ir jau antras per visą vasarą. Nutinka man tokių ir aš dėl to džiaugiuosi. Bus daug literatūrinių nukrypimų, perspėju iš karto. Dėl nuotraukų kokybės irgi atsiprašau. Turėjau tik Instagram ir juostą. Be juostos daugiau niekur nevažiuosiu:)
Šeštadienį iškelėm vestuves Karolinai ir Juliui Mingėje.
Sekmadienį supakavom visą rekvizitą, išsiuntėm Pauliuką su turtu į Vilnių, o su Bartu sėdom į Monikos ir Vytauto geltonąjį laivelį ir išplaukėm į nuotykius. Su buteliu putojančio ir gera nuotaika. Putojantis šiaip buvo į Aurelijos ir Pauliaus Gintalų sveikatą, bo anie tądien šventė pirmas vestuvių metines. Tai cin cin dar kartą, brangieji:**
Ir pagaliau pažadėtoji žemė mus pasitiko svetingai – nepraėjus nė valandėlei riedėjom longboardais link „Zuikio daržo”:) Nida, I will love you forever.
Moterys „nemoka dorai rašyti, nemoka dorai tapyti” sako vienas Virginia Woolf romano „Į švyturį”, kurį dabar skaitau, veikėjas. Viską jos moka, kai nori. Kad ir pati Woolf. Tekstas kuriamas genialiai. Tiesą pasakius, reikės susirasti kokią jos biografiją, nes tikrai dabar manau, kad ji retkarčiais turėjo būti gan nemenkai apsvaigusi, kad taip sudėliotų vaizdus žodžiais. Pirmadienį ta mintis manęs įkyriai neapleido visas dienos valandas vis sugrįždama…
„Ir dabar, tarsi būtų buvusi užstelbta valymo ir šveitimo, pjovimo ir šienavimo, prasiveržė ta vos girdima melodija, ta trūki muzika, kurią ausis lyg pagauna, bet paleidžia, – suloja šuo, sumykia karvė, netolygiai, su pertrūkiais, bet su kažkokia tarpusavio sąsaja; pradūzgia vabzdys, suvirpa nušienauta žolė, atkirsti vienas nuo kito, bet kažkaip kartu; nuparpia karkvabalis, sugirgžda ratas, garsiai, tyliai, bet paslaptingai susiję, – garsai, kuriuos ausis stengiasi suvesti draugėn ir visada, rodos, tuoj suderins, bet jie visada būna blogai nugirsti, nesuderinti, ir galų gale vakare garsai vienas po kito nuščiūva, darna pakrinka ir stoja tyla. Saulei leidžiantis nebeliko ryškumo, ir, lyg kylantis rūkas, kilo, sklido ramybė, nurimo vėjas, pasaulis atsipalaidavo ir virptelėjęs nugrimzdo į miegą, čionai tamsoje, be jokios švieselės, išskyrus žalią, srūvančią pro lapus, arba tą blykšančia ant baltų gėlių prie lango”.
Pirmadienį susiruošėm daryti gerų darbų. Kirviai, pirštinės, autobusiukas, trumpa kelionė, instruktažas: nešūkauti, nevaikščioti kopomis, nešiukšlinti… Ready, steady, go! Nors šiaip tai ne. Nidoje niekas neskuba. Ir iš Nidos niekas neskuba, net jei labai, labai reikia.
Darbas darbu, bet vieta ten nereali. Kažkaip gal net ne akimis į viską reikia ten žiūrėti, o širdimi, jei tik turi tokį gebėjimą. Nu, mes, man atrodo, visi turėjom.
„Artėjant vasarai, ilgėjant vakarams, budriesiems, viltingiesiems, vaikščiojantiems paplūdimy, drumsčiantiems balutę ėmė vaidentis keisčiausi dalykai – kad kūnas, pavirtęs vėjo nešamais atomais, žvaigždės, žybsinčios jų širdyse, uolos, jūra, debesys ir dangus, tikslingai sumesti draugėn, idant išorėje sukauptų išsibarsčiusias vidinio regėjimo dalis. Šiuose veidrodžiuose, žmonių galvose, neramaus vandens klanuose, kuriuose be paliovos sukasi debesys ir dėstosi šešėliai, gyvavo sapnai, ir buvo neįmanoma atsispirti keistai užuominai, tartum reiškiamai kiekvienos žuvėdros, gėlės, medžio, vyro bei moters ir pačios baltosios žemės <..>, kad triumfuoja gėris, nugali laimė, viešpatauja tvarka; <…>”
Taigi, jei gerai įsižiūri, supranti, kad visos tos kopos, tas intensyvus grožis yra tavo sapno dalis. Tos marios su visais žvejų tinklais kairėje ir toli dešinėje jūros užuominos. Tas smilgų viršūnėmis be perstojo kalbantis vėjas. Ir nuolat keliaujančios kopos. Kai kažkas nematomas jų keteromis gainioja smiltis, atrodo, kad jos tikrai tikrai gyvos. O tada aukštai danguje pamatai paukštį, gal du ir jų balsai grąžina tave į žemę ir tada tu vėl neri žvilgsniu į samanų samanas, kurios tau sako: kur tu čia skubi, niekur nepriskubėsi… Ir atsisėdi ant skardžio, nes iš tiesų gi nėra kur lėkti. Priešais, po padais marios, už nugaros, už kopų, už miško – jūra. Ir tada sunku atskirti, kur esi tu, o kur prasideda gamta, nes būtent ten stipriausiai galima pajusti, kad esi viso to dalis. Maža mažutė, kaip vaikas, kuriam kai kurios nekaltos šunybės yra visada atleidžiamos. Ar tai tikrai buvo sapnas? Visas tas valandas norėjau niekada viso to nepamiršti, bet fotoaparato juosta baigėsi dar nepradėjus darbų, o kitą netyčią palikau rajone.
Bet į Nidą, išties, norisi ne vien tik dėl tokių patirčių. Gal labiau dėl ten sutinkamų žmonių. Kurie lygiai tiek atviri, kiek esi tu. Ir dalintis su jais gali ne tik pusryčiais, miegmaišiais ar mintimis. Realiai – viskuo. Todėl tikrai nežinau, kas yra pagrindinė priežastis: šita dievų iš smėlio suberta ypatinga vieta ar jos pritraukti žmonės, bet tarp tų pušelių lengvų lengviausia patikėti, kad life is beautiful.
Žodžiu, nenukirstų pušelių liko dar belenkiek. To grožio, kurį aš ten radau – užteks irgi kiekvienam. Visi geros valios savanoriai laukiami. Bet valia turi būti tikrai gera:)
Daugiau apie šitą savanorystę galit pažiūrėti čia.
Kaip aš sakau: daryti gerus darbus (nu ir stebinti bei lepinti) nieko nekainuoja. Įsiprasminkit.
Ir jei po šio įrašo jums atrodo, kad aš gerokai pričiuožusi, tai taip, aš tokia esu:)
Gražaus vakaro, lapiai:)
Lapė
xo xo
P.S. Man asmeniškai trūko mano žiedų valdovų. Bet „bus dar progų”.