Pagaliau. Atėjo dar vakar įkvėpimas ir neišeina:) Nuo pat vasaros pradžios žinojau, ką rašysiu apie šitas vestuves, tai trumpam pametu visus darbus ir pasipasakoju, nes šiandien pakeliui iš vienos vestuvėms tinkamos vietos netyčia sutikau pulkelį, manau, danielių. Neskiriu tų gyvių taip jau stipriai. Bet visi jie man primena Bembį. Atsimenat tą knygą? Ne disnėjišką filmuką, o Felix Salten knygelę „Bembis”. Jau kuris laikas vakarais su Vytuku perskaitom po skyrelį. Gal keliom dienom praėjus po Paulinos ir Antano vestuvių man iškilo šita asociacija ir niekur nedingo. Nes tos akys… Tos akys yra žingeidaus, nuoširdaus, atviro, gero padarėlio akys. Ir tas stirnos laibumas…
Visas Paulinos ir Antano vestuvių planavimo procesas nesukėlė nė vienos neigiamos emocijos. Labiausiai gal dėl to, kad jie tikėjo manimi, o aš visada tikėsiu jais. Tokia pusiausvyra, kokia yra tarp jų – pasitaiko mano profesiniam kelyje ne taip jau ir dažnai. Jis labai vyriškas, ji – labai moteriška. Taigi tos jų tarpusavio šilumos mums užteko ir planavimo procesui, ir pačiai šventei.
Kai susitikom, pora buvo jau užsisakiusi vietą, pavadinimu „Genutės ranča”. Man mintyse užsidegė raudonai šviečiantis SOS, tad nieko ilgai nelaukusi iškeliavau į reviziją ir nustebinta nebuvau:) Bet… Čia buvo kuo gražiausias ežeras ir ant jo pastatytas pantonas, ant kurio mano vizijose jau kilo balti stalai, linksmi žmonių veidai… Keista, kad iki šio birželio ant ežero nebuvo surengta nė viena šventė. Aišku buvo, kad dvariškos aplinkos čia nepagimdysim, bet Paulina su Antanu to ir nenorėjo, tad kibom į darbus ir bendrom pajėgom sukūrėm gražią DIY/pasidaryk tai pats stilistikos šventę. Bet ką aš čia pasakoju. Take a look ir pamatysit patys, kaip viskas buvo. Dėkinga fotografei Linai Aidukei už nuostabias nuotraukas ir vis dar jaunavedžiams už galimybę jomis pasidalinti su visais puslapio lankytojais.
„- Tai buvo didinga, – pasakė ji juokdamasi. Bet rimtai ir tyliai pridūrė:
– Aš myliu tave.
Jie ėjo drauge ir buvo labai laimingi.”
„Bembis iššoko į pievą. Jį apėmė neapsakomas džiaugsmas. Tankmėje jis tebuvo matęs viršum savęs tik žalias medžių viršūnes. Dabar jis, kiek tik akys užmatė, regėjo aukštą dangaus mėlynę, tai darė jį laimingą.”
Taigi ir mes ten buvom. Alų, midų gėrėm ir per barzdas kažkaip nevarvėjo:) Padirbėjom, padirbėjom, bet tikrai smagu, kad prie šitos šventės prisidėti galėjom ir visi kartu štai ką sukūrėm.
Lapė