Pakirdau šiandien iš lokės miego. Nei jokia aš ne lapė žiemom, o didžioji lokė, meškų meška.
Nadia Kovaliova creates beautiful illiustrations. Check her works out.
Tamsiuoju metų laiku galiu vartytis nuo šono ant kito šono ir nejausti jokio sąžinės graužimo. Yra tas graužimas, bet gebu profesionaliai jį numalšinti. Dar puslapiuką perskaitau ir tada, gal posmelį nusnūsiu, gal vėliau, gal visgi ryt – šitos yra mano frazės – žudikės. Jomis sėkmingai žongliruodama per šventes migraciją apribojau nuo miegamojo lovos iki svetainės sofos, nuo virtuvės – iki svetainės stalo, ant kurio kas vakarą sudegindavau po 8 žvakes dėl jaukumo.
Atvirai pasakius, man patiko šių metų šventės. Neturiu joms nė vieno priekaišto. Pasipuošėm patys ir stalą dailiai susiruošėm, išdėliojom „Fisherijos“ dvylika patiekalų (turi pasiūlymą ir Naujiems Metams), net plotkelę laužėm, radau vokelyje užslėptą tarp maisto gaminimo knygų gal nuo 2017 metų, gavau bažnyčioje nuvežusi po vienos žieminės šventės likusias gėles. Gražios buvo, dar kokią savaitę tikrai drąsiai galėjo džiuginti akį. Moterytė sakė: mergaitės, adventas, nelabai turim ką puošti, bet bendrom pajėgom sugalvojom. Visada džiaugiuosi, kai visas grožis gali būti pratęstas ilgesniam laikui, nei viena diena. Taigi, kūčiavojom, pirmą kartą ragavau aguonpienį, Vytautas Kalėdų Seneliui nuotoliniu būdu naujienas pasipasakojo ir net Cofin Dance paniūnavo, bendravom, paskui gulinėjom, taip ir prasidėjo ta didžioji lokystė.
Bet, štai, šį rytą išlindo saulutė ir jau viskas kitaip. Aptempiau šonuose ramiai sau susigulėjusią baltą mišrainę sportine apranga ir išbėgau lengvo krosiuko. Nes dar dienelė ir būtų ne tik raumenys, bet jau ir smegenys pradėjusios atrofuotis. Grįžau, veidas burokinis, grynai silkės pataluose spalvos, mankšta, dušas, sriubą išviriau, pašokau Gus Gus Arabian Horse šokį, pasiilgau gyvos muzikos labai, tos energijos perteklius net. O tik trys mažiukai kilometriukai su pastenėjimais. Kas čia bus, kas čia bus, jei kasdien prisiversiu?
O šiaip, šiais metais pajaučiau, kad šventės man labai apie laukimą. Bet ne eglutės, ne dovanų, ne išeiginių dienų, o Saulėgrįžos. Šiaurinio pusrutulio gyventojams žiemos saulėgrįža sutampa ir su astronominės žiemos pradžia, kas reiškia ir trumpiausią dieną, tą momentą, kai viskas persirita į kitą pusę ir su kiekvienu rytu dabar dienos vis ilgės. Mano fiziologija tiesiogiai priklausoma nuo Saulės judėjimo traketorijos, aš jums sakau. Paklūsta kažkokiam prosenoviniam gamtos papročiui. Ir bėgu šiandien tą mažiuką krosiuką, pridususi po kauke, dangus toks skaidriai rožinis atsispindi Neryje ir tas mano bėgimas kaip koks Saulės pagarbinimas gavosi.
Tiek šiandien Sekmadienio skaitiniuose. Išsitraukiau prieš miegelį pavartyti Pranės Dundulienės knygą „Lietuvių šventės. Tradicijos, papročiai, apeigos“. Kai pagalvoji, kiekvieno iš mūsų tapatybė susideda iš prieš tūkstančius metų karta iš kartos egzistavusių žmonių gyvenimų, jų įpročių, kasdienybės ir tai yra taip nuostabu…
Lapė