Sekmadienio skaitiniai. Kaip koks sekmadienio pamokslas. O taip, šiandien kiekvienas turi savo sakyklą… Dažnai net ne vieną. Ir skalambijam, kaip užsukti. Visi visų sričių ekspertai, įvykių liudininkai, visažiniai. Pastaruoju metu visuose skaitmeninėje erdvėje išnyrančiuose pasisakymuose man trūksta orginalumo. Nors kalbam apie tvirtas pozicijas, vertybes, socialinį atsakingumą kaip mesijai. Bet taip vienodai, kaip iš prekių etikečių. O jei pulti kažką, tai visi urmu, jei aukštinti, tiesą pasakius – irgi. Temų įvairovės stoka. Grūmodami pirštu iš savo tribūnos jaučiamės keičiantys pasaulį. Nepastebim, kaip pasaulis keičia mus. Šiandien bijom parodyti, esantys nors akimirką laimingi. Laimė visuotinio nerimo dienomis it uždrausta. Greit bijosim užsikrėsti, pažvelgę į žmogaus be kaukės nuotrauką. Prėskuma ir pilkuma žodžiuose – pilkybės orda. Pagieža ir pyktis, pavydas, nepasitenkinimas – urzgimas ir amsėjimas vardan amsėjimo. Savojo ego sureikšminimas, o mes gi tik žmogeliai vienoje keistoje planetoje, kurioje net skruzdėlių yra daug, daug kartų daugiau, tik jos nesideda šios Žemės imperatorių vainiko. Nėra, kad kaltinu visus, bet pati spindžiu stiklo kalno viršūnėje. Tuštuma ir many. Praėjusią savaitę atsakinėjau į vienos laidos žurnalistės klausimus ir manęs viso pokalbio metu neapleido jausmas, kad neturiu prieš šią kamerą sėdėti, nes nesiveržia vertingi sakiniai šaltiniu. Mano žodžiai išseko paviršiuje, o vidaus kalbai išversti dar neatradau komunikacinės sistemos. Ir šiaip, nesuvokiu, kur ritasi pasaulis, pilnas apsimetėlių samariečių, su nuodingomis gyvatėmis užančiuose, „neklįstančios“, drebančios, apsiputojusios avių bandos komentarų pievose, svetimų gyvenimų nenuilstančių seklių… Ilgiuosi lengvo paprastumo ir ramybės. Dar kartais tylos.
Bet per savaitę yra gražių dalykų nutikę irgi. Šiandien baigiau skaityti nuostabią knygą – Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“.
Šiais metais perskaičiau nemenkai puikių tekstų. Tarp jų ir Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikaną“.
Užsimenu apie ją, nes yra teminių panašumų. Tik erdvė skiriasi. Šį kartą veikėjų gyvenimai sukasi apie UK. 12 skirtingų istorijų, kurios vienaip ar kitaip susisieja. Feminizmas, rasizmas, savo identiteto, savo lyties paieškos. Jei atvirai, net man buvo naujų dalykų šituose laukuose. Pasakojimas labai gyvas ir dinamiškas, gausu kultūrinių nuorodų: laikotarpio, apie kurį rašoma, muzikinių kūrinių pavadinimų, rašytojų, visuomenės veikėjų vardų. Savo Spotify paskyroje esu susikūrusi albumą, kuriame saugau skaitomų knygų kūrinius. Klausau juos skaitydama, kad tikslesnis būtų mano vaizduotės perkėlimas. Kiekvienas skyrius knygoje pavadintas vis kitu vardu. Norėčiau atsiversti kūrinį orginalo kalba, nes teksto forma primena poeziją. Kiekvienas vardas – naujas eilėraščio pavadinimas. Kiekviena pastraipa pradedama didžiąją raide, taupiai skyrybos ženklų. Šiek tiek skeptiškai žiūrėjau į šitą sumanymą, it rašytojos norą pritempiamai suteikti romanui kažkokią modernią formą, vis klausiau klausimo: ar tokia forma pasakojimui motyvuota? Kita vertus, kiekviena moteris – eilėraštis, kiekviena diena – poezija. Labai rekomenduoju. Kai nerekomenduoju, tiesiog tyliu.
Na ir pabaigai. Ką tik paskelbė karantino sugriežtinimus, ko ir buvo galima tikėtis. Man namuose šiuo metu yra gera, bet prisimenu liūdnesnių švenčių laukimų su neramia širdimi. Jei kažkam bus liūdna taip, kad net skaudės, rašykit, pabendrausim telefonu ar laiškais, ką nors smagaus ir pozityvaus tikrai sugalvosim. O dabar einu žiūrėti filmo apie laisvę, kurios sąvoką šiomis dienomis reikia pergalvoti. Šiaip ar taip, manau, ji, kaip ir laimė, ramiai sau gyvena kiekvieno iš mūsų galvoje. Be to, vieną dieną žiema praeis. Visada praeina.
Lapė