Sekmadienį važiuosiu pietauti į „Stirnių malūną” su net dviem savo sutuoktom porom ir vienu pakrikštytu Simuku. Skamba lyg būčiau kunigas:) Smagu likti bičiuliais, matyti, kaip keičiasi žmonės, kaip auga vaikai… Vestuvių planavimo temas pakeičia kitos ir taip dar geriau… Bet ką aš čia nuo kito galo, gal geriau papasakosiu apie viską kaip reikiant.
O prasidėjo šita draugystė nuo Mildos su Sigitu, kuriuos sutuokiau 2013 metų gegužį. Jų vestuvių istoriją galit paskaityti čia. Oi, ne, ne, ne, gal reikėtų pradėti nuo Dovilės su Laurynu, jų vestuvių istorija iš 2012 metų yra čia🙂 Dovilė dirbo su Milda, kai prasidėjo vestuvių planavimo pirminis etapas, taip mano kontaktai atsidūrė pas Mildą su Sigitu. Jurga dalyvavo Mildos ir Sigito vestuvėse, taip aš ir vėl atsidūriau „Stirnių malūne” tik jau kartu su Jurga, Mareku ir Simuku.
Simukas tikrai vertas atskiros istorijos ir ji kada nors bus, kai prisiruošiu parašyti knygą. Galiu tik pasakyti, kad vyrukas aktyviai dalyvavo planavimo procese, reiškė savo nuomonę ir kartais nepasitenkinimą. Taip man teko vienos kelionės iš malūno metu visą kelią junginėti automobilio salono lemputės jungiklį, nes jis veikdavo Simuką kažkaip magiškai raminančiai ir mes su mama-nuotaka galėjom aptarti vieną kitą reikaliuką. Štai toks įvairiapusis yra vestuvių planuotojos darbas:)
Visas Jurgos ir Mareko vestuvių projektas buvo itin slapta operacija. Kad Simuko krikštynos pavirs vestuvėmis iki paskutinės minutės nežinojo niekas. Pora tiesiog nenorėjo bereikalingos įtampos, kad žmonės kažkaip specialiai tam ruoštųsi, galvotų apie dovanas ir t.t. Sunkiausia man tai buvo nuslėpti nuo Mildos, su kuria periodiškai susitikdavom, kai atveždavau Vytuką pas dantukų fėją Dovilę. Bet, manau, pavyko dar ir kaip:) Užtat, va, šventė buvo kupina nesuvaidintų emocijų. Tokių, kurių neina suvaldyti. Niekas nesupyko, vadinasi, staigmena pavyko! Užmeskit akį į „Baltų rėmelių” nuotraukas ir tada patys įsitikinsit. Varge, varge, vėl niekaip nepavyko sutalpinti reportažo į tik kelias nuotraukas…:)
Tai va, kaip viskas buvo. Džiaugiuosi, kad „Balti rėmeliai” su mumis pabuvo šventėje gana ilgai, nes, žiūriu, vėlaus vakaro nuotraukos labiausiai ir atskleidžia tą siautulį. Pasiilgusi esu tokių nuotraukų, nes ilgą laiką fotografai pasišalindavo iš šventės tik svečiams susėdus prie stalo. Tada atrodo, kad šventės kaip ir nebuvo, tik ceremonija ir fotosesija. Žodžiu, laukiu sekmadienio, kai galėsiu Simuką pakilnoti, pažiūrėsiu, kiek paaugo, su Vytuku supažindinsiu… Ech, geras tas mano darbas vienok #lovemyjob.
Lapė