Mano rašomasis stalas yra visiškai padengtas nuotrupomis: dovanoti kuponai masažams, kurių taip ir nespėjau panaudoti, vakarienėms, kurias saugau nežinau kam, mažutėmis, momentinėmis Fuji nuotraukytėmis, išryškintomis juostomis, čekiais, užrašų knygelėmis, kur dar neišplėšyti padarytų darbų sąrašai, atvirlaiškiais iš visur, kur manęs nebuvo vasarą…
Jaučiu savotišką fetišą atvirlaiškiams ir meilę žmonėms, kurie juos siunčia. Reiškiasi, jie nori su manimi dalintis savo įspūdžiais. Yra žmonių, kurie per gyvenimą nėra parašę nė vieno laiško. Baisu neturėti nieko, kam galėtum parašyti laišką ar bent atvirlaiškį. O gal baisiau neturėti, ką į tą laišką sudėti…
Dar jaučiu fetišą knygoms. Atvykau į Vilnių iš Jurbarko gal su trim. Pirmoji mano pačios įsigyta knyga buvo storais viršeliais išleisti „Feminizmo ekskursai“. Kaip juokinga:) Nuo 1999 metų nuomavausi belenkiek butų ir visur su manimi keliavo vis didėjančios lentynos tekstų. Gal tik prieš metus pirmą kartą išdrįsau šį bei tą išnešti į bibliotekos lentyną, iš kurios gali pasiimti ką tik nori ir padėti tai, ko tau nebereikia. Ir tas atsiskyrimas nebuvo toks visai jau neskausmingas, nors toje krūvoje buvo tikrai juokingų egzempliorių, kurie mane pasiekė per gimtadienius ar kokias nors kitas šventes: visos vampyrų istorijos, knygos, mokančios geresnio gyvenimo ir t.t.
Turiu pasakyti, kad steriliam megaturbokomerciniam knygyne nesijaučiu taip ypatingai kaip sendaikčių turgelyje ar bibliotekoje. Man patinka jausmas, kad knygą, kurią skaitau, kažkas jau vartė. Patinka rasti dedikacijas, pabraukimus, pažymėtus puslapius, užlenktus kampus, kartais sudžiovintas gėles. Tai tarsi žinutės, kurios anksčiau ar vėliau pasiekia adresatą… Mano knygos visada tokios.
Penktadienį surengėm draugei Baibai mergvakarį. Mano nuomonę apie mergvakarius žinot. Jei ne – tai čia rašinėlis jums: http://www.balsas.lt/m/naujiena/791643/vestuviu-planuotoja-l-vagone-mergvakariuose-kico-elementu-reiketu-vengti Nu, bet pavyko ir šį kartą. Aš jums sakau, grįžti namo nesinorėjo:)
O šiandien gavosi kokis tai vasaros pratęsimas. Su buvusiais klientais, dabar jau draugais: Milda, Sigitu ir Jurga, Mareku bei jų mažyliu Simuku – sėdėjom sau „Stirnių malūno“ terasoje išsirengę iki karštymečio lygio ir vargo nejautėm. Apkalbėjom jų šventes, prisivalgėm iki soties ir dar daugiau. Antytės sau šalia plaukioja, gulbių pora su gulbiukais… Esu girdėjusi, kad gulbės poruojasi visam gyvenimui. Ar čia gali būti tiesa?
O tada vakare nulėkėm su Aurelija tą „Lošėją“ pažiūrėti. Yra gražių epizodų, yra šlykščių… Istorija superinė. Pabaiga perdėm jau riteriška, ne viskas motyvuota, kalbu ir apie scenarijų, ir apie ištęsimą kai kurių scenų, bet negaila to laiko, praleisto kino salėje. Kaip ir vyras pagrindinė persona, apie jį turėčiau dabar galvoti, bet, jergau, tos moters stiprumas yra begalinis.
Galvojau, ai, čia šiek tiek šiandien brūkštelsiu, o, va, kiek gavosi… Labanakt, bičiuliai. Parašykit laiškų. Tikrų, popierinių. Raskit laiko.
Ir dar. Tas laikas yra dabar. Miškas yra pats gražiausias, koks begali būti rudenį. Kitą šeštadienį skiriu pasimatymą.
Lapė
P.S. Visi, su vestuvėmis dirbantys žmogai, vėl organizuojam sezono uždarymą. Ir jei dar negavot kvietimo, tai tik todėl, kad aš neturiu jūrų facebook drauguose. Brūkštelkit žinutę, pasakysiu, kas kur ir kaip:)