Skundžiausi vakar Aurelijai, kad jau pritrūkau nuotykių. O nuo grįžimo iš Sicilijos praėjo tik savaitė. Sergu sunkia vartotojiškumo forma. Vienai reikia naujų batų, automobilio, palto, lūpdažio, vyro, sekso…, o man reikia nuotykių. „Tai pasisėdėjimas ant Trijų kryžių kalno, tai čia ne nuotykis?” – klausia manęs Aurelija. Oi, tai buvo kuo tikriausias, romantiškiausias, draugiškiausias saulės palydėjimas mieste. Tokia organiška pažinties tąsa. Bet nuotykių alkis liko.
Penktadienį prisikrovėm didžiulį krovininį autobusiuką daiktų ir išmovėm į Dzūkiją šventę ruošti. Su Egle ir Pauliumi iki TOS dienos bendravo tik Aurelija, bet šiandien atsisveikinom jau mano mėgstamiausiu grupiniu apsikabinimu. Linksmi, geri žmonės. Bus pora kaip tvora ilgai ir laimingai.
Nieko gal čia šiandien dar nepasakočiau, bet gavau anonsiuką iš „Baltų rėmelių”, tai negaliu nepasidalinti;)
Viskas, vaikai, šiandien tik tiek. Miego noriu kaip miegapelė. Sapno lengvumo ir saldumo linkiu. Ir geros ateinančios savaitės. Keep in touch.
Lapė