„There’s a grain of truth in every fairy tail,” said the witcher quietly. „Love and blood. They both possess a mighty power. Wizards and learned men have been racking their brains over this for years, but they haven’t arrived at anything except that-„
„That what, Geralt?”
„It has to be true love.”
***
Skaičiau nelabai seniai Tahir Shah autobiografija paremtą knygą „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje”. Pagrindinė knygos ašis yra berberų tikėjimas, kad kiekvienas žmogus gimdamas atsineša pasaką, uždarytą jo širdyje. Ši pasaka jį lydi visą gyvenimą, juo rūpinasi ir jį saugo. O žmogaus užduotis – ieškoti savo pasakos visur: savo darbuose, susitikimuose, kelionėse… Ingrida ir Nerijus atėjo į pirmą susitikimą, kai iki vestuvių buvo likę gal metai, jau radę savo pasaką. The Witcher. Taip vadinasi kompiuterinis žaidimas, dėl kurio jie abu yra pametę galvą. Tas žaidimas ne šiaip jiems patinka, jie jame gyvena.
Klausiausi jų pasakojimų vienas per kitą akis išpūtusi ir negalėjau patikėti, kad kažką tokio reikės daryti. Šiaip dažnai sutinku porų, kurie turi drąsių idėjų, bet šių dviejų susižadėjusių žmonių sumanymai buvo kaip iš fantastinio filmo su viduramžių stilistika. „Ne, ne, tai ne viduramžiai”, – skubiai taiso mane Ingrida. „Ir ne „Sostų karai””. Matau, kad bus įdomu ir, tiesą pasakius, dėl to džiaugiuosi. Dar džiaugiuosi, kad pora pas mane atėjo jau pradėję kalbėtis su „AA Studio” fotografais, nes kas šitą istoriją geriau būtų nufotografavęs?
Po mėnesio paštininkė atgabena man siuntinį. Praplėšiu. Knyga, kurią siunčia man mano keisčiausi klientai ever. Taip susipažinau su žaidimo istorija, sukurtą lenkų rašytojo Andrzej Sapkowski. Savaime suprantama, mano tekstas anglų kalba, lenkiškai skaitau, bet prastai. Su žodynu verčiu tokius žodžius kaip: ugniažolė, iltys, lavonas, žabtai, girgždesys, kerai, gelbėtojas, valkirijos… Skaitau knygą kelionės metu, draugė Lina kelis kartus klausiamai nužiūri: „are you serious?” Bet ko nepadarysi, kad tiksliau suprastum, ką prie ko reikės dėlioti šitos šventės scenografijoje. Aišku viena: paprastas banketas čia tikrai nebus. Bet mes su komanda mėgstam iššūkius ir visi tai žino.
Bėga mėnesiai, iš lėto dėliojam akcentus. Sunkiausia buvo rasti ceremonijos vedėją, turi būti ilgokais žilstelėjusiais plaukais, bet dar nesenas ir, įdomiausia dalis, su randu per veidą. Oh well… Šiek tiek turėjom sunkumų ir su šokių gyva muzika, gi pagal viduramžiškas muzikėles trepsėti nesinorėjo.
Mindaugą Valiuką radau „Žmonių” žurnale, pozuojantį su dabar jau žmona Valda Bičkute prieš „Sidabrinių gervių” apdovanojimus. Fotografuoju telefonu ir siunčiu klientams: „aleliuja, radau!” Ingrida su Nerijum laimingi, patvirtina mano pusės metų trukmės kastingo vienintelį kandidatą. Rašau Mindaugui: „sveiki, noriu jus pasikalbinti vienam projektui. Reikėtų pasitarti. Turiu labai temines vestuves, jaunųjų keistokas noras, bet jums reikėtų būti max panašiu į kompiuterinio žaidimo veikėją. Jei pravestumėt jiems teatralizuotą ceremoniją – išgelbėtumėt man gyvenimą.” Mindaugas atsiunčia telefoną, gelbėdamas tą mano gyvenimą, ir viską sutariam. Net tai, kad reikės laikinai pražilti ir tapti randuotu. Su randu išgelbėja mane „SLA Academy” Gritė, atsiųsdama meistrės Dianos telefoną. Buvo kaip tikras. Abiejų sužadėtinių apranga rūpinos mados namai „Madam pareis vėliau” su Liutauru Salasevičium priešakyje. Liutauras rūpinosi ir nuotakos šukuosenomis bei makiažu. Jaunųjų kardai, kaldinami pačiam Sibire, šiaip ne taip pasiekia Lietuvą. Su „Taurakalniu” derinam viduramžišką meniu, su Ruzveltais – kuo įvairiausius raganiškus kokteilius.
Tada atėjo dekorų dėliojimo laikas ir čia buvo aišku, kad su gėlių puokštėm ant stalo ir žvakėm neišsisuksim niekaip. Aurelija pasiraitojo rankoves, suko galvą, sudėliojo viziją, neršė per kino studijų rekvizitines, dvi paras tempė viską į Šešuolėlių dvarą ir kabino, ruošė, puošė. Prie įgyvendinimo labai prisidėjo „Buketų” merginos, bet ir čia viskas nepraėjo be nuotykių. Kai nuo kopėčių nukrenta Aurimė, kuri po to šliauždama dar bando kažką iš gėlių dėlioti, paaiškėja, kad be ligoninės neapsieisim. Sesė išveža dekoratorę gipsuoti lūžusią koją, Aurelija dvare temstant lieka viena su Aurimės šuniu. Pabaigusi darbus, eina, pasišviesdama žibintuvėliu keliuką, link kambario, kuriame mums paklotos lovos, tamsu nors akį durk, ūbauja medyje apuokas – „jaukuma”. Pats tas vestuvių temai. Vaiduoklis jau gal net nebūtų tinkamai išgąsdinęs. O gal aparpuolį būtų gavusi paskutinė dekoratorė ir tada nežinia, kaip viskas būtų užsibaigę.
Ir ką… Aušta rytas. Atvažiuoja jaunieji. Pasiruošimas. Baiginėjam įrengti ceremonijos vietą, mediniam garde įsitaiso varna, prieš pusę metų iškritusi kažkur apie Šiaulius iš lizdo ir penėta specialiai šitam projektui, šeimininkui jau kaip naminis protingas gyvūnas tapusi. Dairosi varna, galvą kraipo, vis pabėga iš gardo, tai barmenas, tai aš ganau ją ir gaudau, renkasi svečiai, visi tamsiai pasidabinę, sėda ant suolų, groja styginiai instrumentai seną, seną melodiją, užtraukia dainininkė dainą iš kompiuterinio žaidimo, Ingridos ir Nerijaus pasaka prasideda. Ar jūs galvojat, kad aš nors žodį meluoju? Pažiūrėkit patys, jei netikit. Net jei ir tikit. Čia buvo vienas įspūdingiausių mūsų kontoros projektų ir kažin, ar dar kada kažką panašaus teks pakartoti.
Šiandien pasakas sekti baigiu. Ilgai ruošiausi. Šį mėnesį mūsų istorija buvo išspausdinta „Rock n roll Bride” žurnale, kurio laukdama savo pašto dėžutėje jau baigiu akis pražiūrėt. Ir noriu dar kartą pasveikint Ingridą ir Nerijų. Ne tik jau veik su vestuvių metinėmis, bet labiau gal už drąsą leisti sau būti labai kitokiems, daryti šventę sau, nepaisant kitų skepticizmo, nes o kam kitam tą šventę daryti reikia? Ačiū jums už galimybę būti šito projekto dalimi ir jį kurti. Pakartočiau 🙂
Kas liko už kadro? Atkalbėjau juos nuo vaiko patupdymo židinyje. Kažkoks knygos ir žaidimo veikėjas. Ingrida sako: „bet jis gražus berniukas, su gėlių vainikėliu ant galvos…” Paprašiau parodyt. Nerijus sugooglina telefone, pasirodo „normalus” zombiukas su erškėčių vainiku… Dar nuo kelių panašių dalykų pavyko perkalbėti, jau nebepamenu. Bet tikrai buvo visą planavimo procesą smagu. Ingrida, Nerijau, argi ne?
Lapė