Saugojau šitą įrašą kaip lobį. Laukiau sniego ir saulės vienoje dienoje. Taip pradėjom vasaros sezoną, kuris buvo gražus, įvairus, pilnas iššūkių ir nuostabiausių emocijų. Ašarų iš širdies jautrumo per ceremonijas braukėm, daug valandų neišmiegojom, be nuotykių neapsiėjom. Ir taip kasmet. Svarbiausia, savo darbe matyti prasme, tada niekas nebaisu. Nei vėtros nežinia kur nuskraidinta palapinė, nei į dviračio stipinus įsukta nuotakos suknelė, nei visą dieną pliaupiantis lietus. Ir tada, kai orams atvėsus tave pasiekia nuotraukos – šventė po šventės – toks pasitenkinimas apima ir lengva euforija. Gal lengva nebuvo, bet dar ir kaip verta…
Taigi, mano praėjusio sezono pasididžiavimas. Šį kartą reikėjo man savo Nidą sustyguoti, šiek tiek įrėminti. Ne visiems ji samanos plaukuose ir smėlis kišenėse, žvaigždėtos naktys be ryto ir tūkstančiai takelių, kuriais dar neeita… Tačiau išskirtinė lokacija, leidžia žaisti. O žaisti man patinka. Iššūkis buvo ir Mantui Petruškevičiui, kai diplomatiškai, sukdama uodegą nei rožių, nei orchidėjų sakiau nesivežti. Ir taip per save perlipus gimsta pasakos. Iš gubojų pusnynų kopose, veidrodžio ir stiklo, saulės, sūraus vandens putos baltos ir muzikos, šešėlių žaidimo ant sienų ir rankų prisilietimų, iš neskubėjimo… Viskas yra meilė. Paprasta.
Dalinuosi Laimos ir Simo foto poezija. Lengviau bus suprasti, apie ką kalbu.
Lapė