Visada laikausi principo: dirbu pirmo tą dieną rezervavusio kliento vestuvėse. Galima mane bandyti perpirkti, įkalbinėti, daryti belenkokį spaudimą, bet aš savo įsitikinimams nenusižengiu. Ir šiaip galvoju, kad principingų žmonių turėtų būti daugiau. Čia gal todėl, kad per daug skaitau knygų. Per savaitgalį galiu suplanuoti, kad ir penkias vestuves, visose kitose bus žmogus, kuriuo pasitikiu, bet ne aš.
Labiausiai gaila tų švenčių, kai tuokiasi draugai. Aurelija, pavyzdžiui, sako, kad aš piktybiškai vengiu Gintalų šeimyninių švenčių. Nedalyvavau vestuvėse, į gimtadienį atvažiavau tik antrą dieną, nedalyvausiu įkurtuvėse, nes plušiu kalėdinėse vestuvėse… Žodžiu.
Nesudalyvavau ir Beatričės su Niku šventėje, nes darbavausi išsijuosusi kitoje vietoje. Įdaviau juos Renatai, mūsų lenkaitei ir už pasirūpinimą esu jai labai dėkinga.
Su Beatriče susipažinom kažkuriam iš tų visų renginukų su šampanais ir t.t. Ji dirbo vienoje žiniasklaidos priemonėje ir man visada priminė garsiąją žurnalistę, šviesiaplaukę Carrie Bradshaw. Tokia šauni, smulki, blondinė žurnalistė. Per mūsų bendravimo laikotarpį daug visko pasikeitė. Bet aš labai džiaugiuosi, kad planavimo rūpesčiais ji dalinosi būtent su manimi.
Beatričė atėjo su savo šventės vizija. Ji norėjo skoningos, bet šiek tiek princesiškos šventės, su pastelinėm spalvom, šiek tiek kaspinėlių, šiek tiek saldumo. Tą ir gavo:) Su Niku susipažinau, kai iškilo pirmoji organizacinio proceso krizė. Taigi sušaukiau neeilinį, skubų, visuotinį planuotojos, nuotakos ir jaunikio susitikimą ir ledai pajudėjo. Kaip mums viskas gavosi? Take a look. Dalinuosi „Baltų rėmelių” nuotraukomis ir tęsiu pasakojimą jau jomis.
