Exploring Gran Canaria. Lapių nuotykiai kanarėlių saloje

Sutikau koordinuoti vestuves Gran Kanarijoje, nes su nuotaka sukirtom rankom, dėl kelių dalykų: negaliu planuoti vestuvių krašte, kuriam nebuvau ir kurio kalbos nemoku, tad tai bus mūsų bendras projektas; uždirbti iš projekto, kuriam neturiu kompetencijos, nėra mano tikslas, bet išlaidų turėti irgi nenoriu, tai irgi suderėjom. Matėmės vienintelį kartą, visa kita derinom telefonu ir e.paštu, antrą kartą susitikom jau tik salos oro uoste.

Su ispanais lengva nebuvo: laiškų neatrašinėja, angliškai nekalba, priskambinti irgi ne visada išeina, karščiuojasi:) Taigi didysis planavimas realiai prasidėjo tik nuvykus į vietą. Ačiū die, nuotaka kuo puikiausiai kalba ispaniškai ir Gran Kanarijoje atsirado gerokai prieš vestuves, tad projektas – vestuvės įvyko ir dar kaip šauniai. Jei, aišku, nekreipsim dėmesio į faktą, kad atsivežėm lietų į kraštą, kuriame paprastai iš viso nelyja. Bent jau taip kalbėjo vietiniai. Ką dabar, pylė visą dieną… Pramerkiu ryte akis, langelis mūsų kambario atidarytas, tik langinės privertos ir girdžiu, pila kaip iš kibiro. Apsiverčiau ant kito šono, nes turėjau dar valandėlę miego, tikėdamasi, kad čia koks nors rytinis lietus, kurio normaliai atsibudus nebeliks kaip kokio susapnuoto blogo sapno. Deja, deja… Girdėjau aš jau tą vietinių istoriją vieną kartą: “oi, tikrai nelis, čia niekada nelyja tokiu metu…” Bet apie viską nuo pradžių.

Žodžiu, tiesioginių skrydžių nebuvo ir mūsų kelionė išsitęsė iki pusės paros. Atvykom nakciu, bet nebuvo taip jau ir blogai, tik sprandą skaudėjo, nes nemokau įsipatoginti lėktuve miegui niekaip. Tikrai nebrangiai net ir vidurnaktį išsinuomavom mašiniuką-spuogiuką, vienas, du – mes jau vietoje, “El Cortijo” viešbutėlyje, Telde miestelyje. Vėliau paaiškėjo, kad šitoje saloje kitaip ir negali būti, nes ji visai nedidukė, tad automobiliu galima ją pervažiuoti skersai, išilgai per mažiau nei pusdienį. Prisipažinsiu, apie Gran Kanariją težinojau, kad bus šilta ir, kad ji yra ispanų kolonija. Ai, kad ten lietuviai filmavo kažkokį realybės šou su keista, juokinga moteriške. Tik nusileidus buvau supažindinta su geografiniu faktu, kad šita Ispanija yra daug toliau už mano jau lankytą ir aprašytą Maroką. Pro langus matėsi tik palmės naktyje ir ganėtinai skurdus landšaftas, tai neaišku buvo, ko tikėtis. Bet viešbutukas nustebino. Už didžiulių, senovinių, medinių vartų slėpėsi baltas, dailus pastatas. Kambarių nedaug.  Jausmas kaip vienuolyne. Apgyvendinti galima gal tik 30 svečių, bet ko vertas faktas, kad viduryje kiemo guli sau žydras baseiniukas, šalia jo nuostabi dengta terasa, kieme didžiuliai medžiai, tarp jų balti, pinti lauko baldai, viskas dailiai, jaukiai apšviesta. Kambariuose antikvariniai baldai. Salonas dekoruotas itin skoningai, interjero detalės atrinktos ne kaip pakliuvo, o tikslingai. Prabanga nėra akivaizdi, akių nebado, bet taip ir turėtų būti. Gaila, neleido šitame  salone daryti mums ceremonijos, bet išsisukom ir taip. Aleliuja! Už tą neleidimą savininkę dar minėsiu blogu žodžiu ilgai… Ir ne tik aš. Pusryčių kambaryje didžiulis bendras stalas – sugrąžinti tradiciją valgyti kartu, dalinantis įspūdžiais, aš užskaitau. Individualistams – mažučiai staliukai aplink valgomąjį esančioje terasoje, kuri kažkada buvo atvira, dabar – įstiklinta. Dailus vidinis kiemas su mediniais laiptais, sieniniu fontanėliu ir tvora. Už tvoros jau vaizdelis nekažką… Aišku, golfo laukai žali, palmės aukštos, bet, kaip sakė nuotaka: “viskas labiau primena Fabijoniškes.”

01-Redijus-Photography

03-Redijus-Photography

04-Redijus-Photography

07-Redijus-Photography 06-Redijus-Photography 05-Redijus-Photography 08-Redijus-Photography 09-Redijus-Photography 10-Redijus-Photography 13-Redijus-Photography 12-Redijus-Photography 16-Redijus-Photography 15-Redijus-Photography 14-Redijus-Photography 19-Redijus-Photography 18-Redijus-Photography 17-Redijus-Photography 22-Redijus-Photography 21-Redijus-Photography 20-Redijus-Photography 25-Redijus-Photography 24-Redijus-Photography 23-Redijus-Photography 26-Redijus-Photography 27-Redijus-Photography 28-Redijus-Photography 31-Redijus-Photography 30-Redijus-Photography 29-Redijus-Photography 32-Redijus-Photography 33-Redijus-Photography 34-Redijus-Photography 37-Redijus-Photography 36-Redijus-Photography 35-Redijus-Photography 38-Redijus-Photography 39-Redijus-Photography 40-Redijus-Photography 43-Redijus-Photography 42-Redijus-Photography 41-Redijus-Photography 44-Redijus-Photography 45-Redijus-Photography 46-Redijus-Photography 47-Redijus-Photography

Pamiegojom, susirašėm darbus ir su Aurelija pradėjom judesį. Aplankyta vietinė “IKEA”, visos rajono floristės, didieji prekybos centrai. Oi, floristės čia atskira tema… Kai atsirinkom padoresnius įmanomus variantus, bet už vestuvinę puokšę iš astilbių užprašė moteris 250 Eurų, taip, taip, 250 Eurų, apytiksliai 800 Litų, kad būtų lengviau įsivaizduoti, supratau, kad įkuriam darbščiųjų rankų būrelį ir nušluostom ispanams nosis. Naudosim vietinę žaliavą ir tai, ką gausim iš gėlių protu suvokiamomis kainomis. Pora bėdelių: atrodo, kad miestai, kaimai skendi ciklameniniuose bugenvilijų žieduose, bet nestosi gi plėšti gėlių vidury autostrados esančioje salelėje ar iš žmonių sodų – būtumėm pabaigusios vestuves policijos nuovadoje, įtariu; o visa laukinė gamta tokia skurdi, tokia skurdi, kad geriausiu atveju būtumėm neaiškios kilmės grumstų pririnkusios. Bet tada, tikriausiai išvydusi neviltį mano veide, į pagalbą atskuba makiažo specialistė Marija, kuria radau ne kur kitur, o facebooke! Tokio nuostabaus žmogaus dar reikėtų paieškoti! Kad pas visus būtų tiek geranoriškumo! Jei ne Marija, gal man net rankos būtų nusvirusios kritiniais momentais. Vietoj to, kad maloniai šnekučiuotumėmės kaviukėje ir pažindintumėmės, lakstėm su Marija po pusę salos, apiplėšėm jos tėvų sodą, užtat šventėje atsirado gėlės ir nekainavo viskas pusės lietuviškų vestuvių biudžeto. Dar paragavom sode augintų gardžiausių mangų ir kitokių vaisių, kuriųi net pavadinimų nežinau. Be to, Marija ne tik padažė, bet ir sušukavo nuotaką, kuri per vestuves atrodė tobulai! Taigi Marijos paslaugas tame krašte labiau nei rekomenduoju ir, tikiuosi, su ja susitiksiu ateityje. Gran Kanarijoje ir ne tik. Kartu su ja supratau dar vieną dalyką: ispanų kalbos žinios tame krašte – neįkainuojamas dalykas. Bože, bože. panašu, kad ir į ispanų kalbos kursus greitu metu reikės užsirašyti, nes čia tikrai dar ruošiuosi grįžti.

Taigi, per naktelę prie baseino viešbutyje buvom atidariusios darbščiųjų rankų būrelį. Net fotografas Redijus gavo planotojo-dekoratoriaus praktikos. Vidurnaktį iš oro uosto dar parsigabenom Swix’ą ir pagaliau visas svečių ir personalo komplektas savo vietose. Miegelio trūksta, bet taip viskas įdomu…

Na, o tada tas šlapias rytas. Ir diena. Ir vakaras. Vienu momentu abi su nuotaka norėjom paverkti. Lyja, lyja, lyja. Gauti palapinę paskutinę minutę nekalbant ispaniškai, hm, daugiau nei iššūkis. Čia pagelbėja pusėtinai angliškai kalbantis maitinimo tiekėjo atstovas Gustavo. Oi, šitas irgi buvo dar vienas geras saloje sutiktas žmogus, kuris padėjo, kuo tik galėjo. Ir iš karto po pietų jau dėkoju palapinių savininkui Pedro, kad bus išgelbėta bent vakarienė ir technika. O ką daryti su ceremonija? Svarstom apie dvi galimybes. Daryti ją salone, kur ne visi tilptų atsisėsti, bet būtų taip jaukiai, naminiškai… Čia variantas, jei nenustotų lyti, nes Paulos, ceremonijų meistrės, kuri atskrido net iš kitos salos, ceremonija truks apytiksliai 45 minutes su visais mūsų muzikiniais intarpais ir kalbomis. Dar labai tinka kiemas, kurį nužiūrėjom jau pirmą rytą. Iki ceremonijos likus porai valandų viešbučio darbuotojas pareiškia, kad neleis ceremonijos daryti salone, mane beveik ištinka jau anksčiau minėta krizė, bet susiimu į rankas , pakvėpuoju ir priimu sprendimą daryti viską lauke, po atviru dangumi. Pakuriu visus, išdėliojam kėdes. Debesys nesiskirsto. Paula  sako, lukters, kol nustos lyti. Visiems darbuotojams pasakau, kad ceremonija bus vėliausiai 17.30 ir ką jūs sau galvojat? 17.00 val. pro tuos nesibaigiančius debesis išlenda net keli spinduliai. Nuotakai duodamas startas rengtis, kad būtų pasiruošusi 17.15, svečiai jau nuo 16.30 būriuojasi kieme ir prie baseino, visus kviečius sėsti. Su nuotaka vėl vos neapsiverkiam, kad Dievas yra, bėgu į kiemą, duodu ženklą DJ’ui ir mano gražioji pora keliauja abu laimingi tarp ant baltų, medinių kėdžių susėdusių svečių… Paulos ceremonija buvo nuostabi. Asmeniška iki negalėjimo, šilta, su pajuokavimais ir t.t. Po to dėkojau jai tris kartus, man atrodo, kad net buvau apsikabinusi afekto būsenoje. Miela moteris labai. Ceremonijos metu baigiam dekoruoti stalus, nes vėlai pastačius palapines, vėlai buvo pradėti dengti ir stalai. Dangus vėl sutemsta, aš nevalingai sudėjusi rankas meldžiuosi, jaučiu, galvoju: ar jau bėgti su skėčiu iki nuotakos, ar dar galiu palaukti, ką reikės daryti su svečiais, katastrofa, košmaras, kodėl man?!!! Ir, ką jūs sau galvojat, aš, musiau, būsiu ką gero tikrai padariusi, neatsimenu, kad piktybiškai ką blogo daryčiau, iš tiesų, NELIJO!!! Nelijo, nelijo, o dieve, nelijo!!! Jei ne tas stalų dekoravimas būčiau bliovusi su pasikūkčiojimais iš laimės. Aš jums sakau. Ne dėl savęs, dėl tų žmonių, kurie iš tiesų man patiko. Ir jaunieji. Ir svečiai. Kažkaip jaučiuosi šiek tiek giminaite dabar jiems visiems. Visada sakau, kad tokie kataklizmai kažkaip suartina žmones. Ir tada tas geros energijos pliūpsnis padaro šventę tik smagesne.

85-Redijus-Photography

50-Redijus-Photography 49-Redijus-Photography 48-Redijus-Photography 51-Redijus-Photography 52-Redijus-Photography

53-Redijus-Photography
Va, čia yra ta mažutė puokštė, kuria padariau pati iš Marijos tėvų sode, kalnuose dar šen bei ten rastų gėlių. Aleliuja, sutaupėm 250 Eurų.

54-Redijus-Photography 55-Redijus-Photography 58-Redijus-Photography 57-Redijus-Photography 56-Redijus-Photography 59-Redijus-Photography 60-Redijus-Photography

61-Redijus-Photography
Žinot, būna dienų, kai palapinės negaučiau tą pačia vestuvių dieną Lietuvoje. Nesuprantu pati, kokio stebuklo dėka aš ją gavau ir dar visai laiku Gran Kanarijoje. Ne pati dailiausia, bet svarbu niekam nelijo už apykaklių.

62-Redijus-Photography 63-Redijus-Photography 64-Redijus-Photography

Lijo užtat per vakarienę, bet visi saugiai sėdėjo po palapinės stogu. Degė žvakės ir lemputės (lempučių kaina irgi iš kosmoso srities kaip ir gėlės), visos kalbus buvo puikios, mano žaidimai priimti aktyviai ir su entuziazmu, tik suknelę vakarop iškeičiau į džinsus ir odinę striukę nes nuo tos amžinos, visos dienos ilgio drėgmės pradėjau kalatotis (nežinau, ar čia lietuviškas žodis:)), šokiai tęsėsi gal iki 4 val. ryto. Gal ir dar ilgiau būtų trypęs kolektyvas, bet jau viešbučio personalas ėmėsi vakarėlio gesinimo veiksmų.

65-Redijus-Photography 66-Redijus-Photography

67-Redijus-Photography
Už spaudos dalykėlius atsakingi buvo „Bruknės dizainas”. Tempėm pilnus lagaminus su Auručka iš Lietuvos. Pati marinistinių vestuvių idėja kilo iš jaunųjų pomėgio. Gal net, sakyčiau, gyvenimo būdo. Gran Kanarijoje prasidėjo ne tik naujas jų gyvenimo etapas tapus vyru ir žmona, bet ir trejų metų kelionė nuosava jachta pavadinimu „Moonshine” aplink Pasaulį. Taip, taip, trejų metų! Todėl šventėje buvo daug jūrinių mazgų, laivelių, kurie taip pat keliavo lagaminuose iš Lietuvos bei mėlynos spalvos.

68-Redijus-Photography 69-Redijus-Photography 70-Redijus-Photography 71-Redijus-Photography 72-Redijus-Photography

76-Redijus-Photography
Aurelijai teko ir 12 vaikų tarptautinio darželio vedėjos pareigos. Tai po šitos patirties mergelė saviems jau tikrai yra pasiruošusi:)

74-Redijus-Photography 75-Redijus-Photography

77-Redijus-Photography

78-Redijus-Photography
Šokių aikštelę pas mus virino pats didysis Swix’as. Whoop, whoop!

79-Redijus-Photography 80-Redijus-Photography 81-Redijus-Photography 82-Redijus-Photography

Nepanaudojom visų dekoravimo medžiagų, kiek buvom prisiruošusios. Dėl lietaus teko atsisakyti lietuviškai angliško užkandžių stalo ir saldaus kampo – viską perdavėm padavėjams su padėklais. Teko išjungti pusę lempučių, nes kitaip būtų užsidegusi palapinė – gaila. Bet iš esmės, tokiomis oro sąlygomis viskas gavosi šauniai. Smagu, kad žmonės išvažiuodami glebėsčiavo, spaudė rankas ir gerus žodžius sakė, nes tada supranti, kad visas tas stresas nebuvo veltui. Jesus, vėl vos neapsiverkiau. Jautrumas neišpasakytas po to 35’o gimtadienio:) Ačiū šventės fotografui Redijui Anikanovui už nuostabią šventės dokumentiką nuotraukomis.

Ryte atsikėlėm, visi kartu draugiškai papusryčiavom, tada pagaliau sušokom į baseiną, išgėrėm po alutį ir prasidėjo mūsų trumpos atostogos. Taip jau iki sielos gelmių nebuvau sala sužavėta, jei atvirai. Labai daug tokio blogojo turizmo, komercijos, mažai autentikos. Bet šviečia saulė, šiltas vandenynas, tai ko daugiau lietuvaitėms iš amžino įšalo žemės norėti. Iš tos laimės nepaskaitėm užrašu šalia paplūdymio ir šiek tiek stebėjomės, kaip tos moterys nesibodi nuogais papeliais vaikščioti tarp žmonių. Pora vyrukų net nuogomis genitalijomis pratilindžiavo. Tik jau apsiaudamos batus paskaitėm, kad grįžom iš nudistų pliažo. Nu, ką dabar… Labai norėjom į jų tas kopas pažiūrėti. Bet… mūsų gražesnės. Net ir su pušelėm. Nebuvom suplanavusios jokio maršruto, neturėjom rezervavusios nė vieno viešbučio, bet pastarųjų metų mano filosofija, kad bus taip, kaip ir turi būti pasiteisino. Pirmą naktį kažkokiu stebuklingu būdu atsiradom pas Lilą, neprastai vynelio išgeriančią moteriškaitę. Švietė nuo jos namo fasado piešta saulė ir užrašas “Casa Lila” mums iš kito Mogan miestelio krašto. Einam, sakau Aurelijai, jau Lilė tai tikrai mus priims. Akurat! Palydi moteriškė mus iki kambario, betraukdama rankšluosčius iš spintos vos neapsiverčia, spėju sugriebti už alkūnės – vynelio, musiau, būta svaigaus… Pasakojam, kad iš Lietuvos esam. “Stipriai nedarykit čia pas mane baliaus”, – sako, paskolindama mums vyno atidarytuvą vėlai vakare. Ir vos nepargriūna vėl, eidama takeliu į savo kambarį…

Duše randu piršto dydžio tarakoną, apsivertusį ant nugaros ir maskatuojantį kojytėmis. Klykiu. Paskui klykiu, kai Aurelija daužo jį baleika. Ta košiukė toliau sėkmingai maskatuoja kojytėmis. Shit, gal jie čia nemirtingi? Vėliau naktį atsibundu 1000 kartų, nes vaidenasi tai tarakonai-gigantai, tai Lila, pasilenkusi prie mano lovos. Total košmar! Ryte pasakoja Aurelija, kad pakėlusi antklodę ant paklodės rado skruzdėlių takelį. Bet vistiek gulėsi miegoti, o ką daryt?

Ryte Lila pikta. Pachmielas, nusprendžiam. Kraunam lagaminus į mašiną, o Lila rokuoja mums kažką, suprantu, vokiškai.

  • “Lila”, – sakau, esi vokietka?
  • “Nu”, – atsako. Kaip, kodėl jai pasirodo, kad su mum šiandien reikia jau vokiškai kalbėti – nesuprasi. Prieš tai angliškai šnekėjom.
  • “Kaip čia atsidūrei?”, – klausiu.
  • “Oi, aš keliautoja”, – pasakoja. “Esu filmą apie šitą regioną sukūrusi. Važiuosiu porai mėnesių į Bali dabar, turiu ten namą”.
  • “Geras gyvenimas”, – replikuoju.
  • “Baisiai užsiėmusi esu”, – atsako, stovėdama savo balkone, virš kurio šviečia ta išpiešta saulė. Ta Lila, kad ir pagiriota, irgi man savotiškai šviečia.

Taip ir išvažiuojam su Auručka. Šypsomės. Tada papusryčiaujam kuo puikiausiai uoste, saulė kepina man leškutes ir į kelią. Paskutinę minutę, sėdėdamos kažkokiam paplūdymio barelyje, gavusios nemokamo interneto, jau beveik leidžiantis saulei randam ir antrąją nakvynę. Lorenzo įleidžia į butuką, kuris akivaizdžiai yra be tarakonų. Bet ir be jokių asmeniškų artefaktų. Nakvojam neturistiniame miestelyje. Veikia tik viena maitinimo įstaiga, vaišinanti neįspūdingu šaldytų maistų. Šalia vandens šulinių dangčių gatvių žibintų šviesoje smagiai sau laksto mūsų piršto dydžio draugyčiai. Kaimynystėje butą išsinuomavę vyrukai ruošiasi patriukšmauti. Mes parsisiunčiam filmą. Knarkiu dar nedingus filmo pavadinimui nuo ekrano. Aurelija irgi. Ilsisi mergelės skaisčiai raudonais veidais. Ne, ne, nepadauginom  šiandien saulutės…

Nu, o labiausiai salą reabilitavo kalnai ir kalnų miesteliai. Veikti gal ten ir nebūtų ko, bet ta vulkaninės kilmės kalnų didybė… Užburianti – per menkas žodis. Viršūnėse mane sunkiai belaiko kojelės, tada suprantu, kad alpinistė iš manęs būtų menka, o atrodo, nesu silpna gimusi. Svaigsta galva, net lengvai pykina, bet verta važiuoti. Tikrai verta. Laigo sau po kalnus avys su pakaklėse pririštai skambalais. Atsiveria neapsakomos panoramos. Su automobiliu įvažiuojam į debesis. Tada vėl leidžiamės serpantinais, tada vėl kylam. Kai kur jau stengiuosi nesidairyti, nes pradedu nevalingai ieškoti rankomis į ką įsikibti. Porą kartų klausiau, Auros, kodėl aš sutikau čia važiuoti, kodėl, kodėl, nes aukščio baimė man nesvetima… Bet nuskristi į Gran Kanariją ir viso to nepamatyti – būtų nuodėmė. Dalinuosi keliomis nuotraukomis iš mobilaus telefono ir juostinio fotoaparato, kuris gaila, gaila, buvo šiek tiek pagedęs…

13160003

13160007

13160008

13160021

13160024

13160028

13160030

12227323_10208280445271511_1552271962_o 12218965_10208280452231685_1224038655_o 12218860_10208280445231510_1558637818_o 12214437_10208280453711722_132788192_o 12214111_10208280445311512_47611030_o 12213967_10208280445591519_173987919_o 12211157_10208280453551718_2074054619_o 12210811_10208280445551518_931072869_o 12209071_10208280453071706_1164952691_o

Visų nuotykių čia nesurašysiu. Galiausiai vos spėjom į lėktuvą, nors oro uoste atsidūrėm jau vidurnaktį, o skrydis buvo 6.15 ryte. Pamiegojom nuomuotame automobilyje, ramiai sau papusryčiavom, pasidžiaugėm rūkomojo terasa ir nemokamu padoriai veikiančiu internetu. Žingsniuojam sau su lagaminais. Hm, sako, Aurelija, kodėl raudonai mūsų skrydis šviečia ekrane? Ir staiga suvokiam, kad jau 5 minutes vėluojam į įlaipinimą. O aš dar pagalvojau pusryčiaudama, kad niekada nesu lėkusi į lėktuvą, kai jau šaukia vardu. Tai, manau, nedaug trūko iki šitos laimės.

Pasakysiu taip. Derinti darbą su trumpomis atostogėlėmis yra tobula. Gauti bent vieną užsakymą šiltame krašte per sezoną yra puiku. Grįžti namo, kad ir į lietuvišką rudenį, kai tavęs laukia išsiilgęs kūdikis ir mylintis vyras – nuostabu. Man iki laimės tiek nedaug, o kartu ir tiek daug tereikia… O jums kitaip?

Lapė