Iš Nidos skaitiniai niekada neatsiranda laiku. Tai jau tapo norma. Nieko negaliu padaryti. Kažkas mistiško su ta vieta yra. O dar tas laisvas pirmadienis. Didžiausias netekties jausmas apima, kai jau riedi link perkėlos. Nesvarbu, ar tai būtų 6 ryto, atsisveikinus po netikėtai nuostabios tik savaitgalio ilgio meilės istorijos, ar išsiglebėsčiavus su senais ir naujais nidiškais draugais po naktinių šokių miške (Vytai, šitas mažas festas turi tapti tradicija!), dienai jau einant į pabaigą.
Važiavau šiandien automobiliu, o už mano asmeninio paveikslo lango keitėsi pajūrio džiunglių vaizdai, panašūs į vaikystėje įsivaizduotus knygos “Ronja plėšiko duktė” miškus. Viskas padengta vėjo šiurenamų smilgų pūkeliu. Pūkai, pūkai… Norisi atsigulti, prisiglausti, sukišt pirštus į smėlį ar į plaukus… Kad kažkaip, man atrodo, net oras ten veikia svaiginančiai…
Kas dienas padaro įstabiomis? Kas tik nori. Šeštadienį įveikėm ketverias vestuves. Padirbėjom iš peties. Sakau atvirai: kaifavau. Tiesiog viskas susidėlioja kažkaip taip, kaip reikia: žmonės, emocijos, orai. Jaunieji visi gražūs ir laimingi. Turėjom du tortus, daug ežiukų, gražių gėlių, šokių ant pievos, smagių staigmenų… Aš saviškėms ruošiausi iš vakaro. Pervažiavom pusę Lietuvos, kol susirinkom visus daiktus. Mašina be kondicionieriaus, šutau kaip dešrelė raugintuose kopūstuose, tai naktinis pasiplaukiojimas Lavyse šviečiant pilnačiai buvo tubula atgaiva. Ryte buvau pažadėjusi sau jogą ant lieptelio, bet tik pratampiau raumenėlius ir pukšt vėl į lygų kaip stiklas ežerą. Žuvytės plaukioja sau apie kojas, vanduo mirga, vandenžolės siūruoja… Ne pirmą kartą toje sodyboje atsibudau. Sakau atvirai: rytai “Nakcižibyje” stebuklingi, netgi religiški. Su pora žmonių norėčiau jais kada nors pasidalinti šitam Rojaus kampelyje.
Atsibundi ten ir, atrodo, be žodžių suvoki visą visatą. Štai ji, ta akimirka, kai apima visakūniškas ir vidinis lengvumas ir laisvė. Kurgi dar visai tai galėtų būti? Tas gyvenimo prasmės tylumas… Iš žavesio ir šviesaus liūdesio nesinori kalbėti.
Užtat aušra prie jūros pasidalino vienas iš mano žiedų valdovų (kas nežino istorijos apie juos, tai galit pasiskaityti čia: https://lapesvestuves.lt/tinklarastis/2014/08/skaitiniai-kas-liko-nidoj/). Romantika, kurios nesuplanuosi. Nesakysiu, kad buvau nustebinta, bet gerumo šitoje iškyloje būta.
Miegmaišiai, jūra, kopos, vasarvidžio nakties maloni šiluma, nykstantis mėnulis ir viena žvaigždė sau. Kažkur vis dar vyksta reivas ir DJ’us groja tikrai neblogai, o čia viskas taip ramu. Taip lengva čia svajoti ir melstis keruakiškai: “Leiskite man čia pasilikti, aš tenoriu ramybės”, bet… Vienas, du, trys ir knarkiu jau išsišiepusi. Nesurastum geresnio čiužinuko už Nidos smėlį. Toks tobulai prisitaikantis prie kūno linkių net keičiant miegojimo pozas. Dėl viso šito verta buvo po vestuvių, pamiegojus tik porą valandų trenktis į pajūrį, aš jums sakau. Nelaukit nieko, dabar padarykit viską, ką norit padaryti, bo patogus laikas gali niekada ir neateiti.
Taigi, linkėjimai likusiems rajone ir visiems kitiems, kuriuos sutikau per šitą ilgą savaitgalį. Visus apkabinu. Dievai duos, gal dar kada šią vasarą pasimatysim. Tinklinukas, muzikytė, šaltas vynas… Ko daugiau čia ir reikia:)
Ir turiu vėl dainų su žodžiais po šitos kelionės. Paklausykit būtinai:
https://www.youtube.com/watch?v=huMBW5MNwJ0
https://www.youtube.com/watch?v=h0rE8dI6dRg
https://www.youtube.com/watch?v=JwHCAtIIojo
Lapė