Mano darbas pavojingas širdžiai. Šitiek laimingų meilės istorijų, kurios įvyksta šalia, šiek tiek iškreipia realybę. Bet negali nesidžiaugti kitų žmonių laime.
Šį šeštadienį dalyvavau nuotakos pagrobime. Sėdim su nuotaka prie pirties namelio, žvakės dega, apsiniaukusiam danguje,virš ežero, kažkur slepiasi vidurnakčio mėnesiena, geriam putojantį vynelį, laukiam jaunikio su išpirka. O Greta su užsidegimu pasakoja, kaip jie vienas kitą su Micheal’u myli: „Laura, jis kiekvieną savaitę man parneša gėlių, neišeina į darbą nepabučiavęs ir nepasakęs, kad aš esu gorgeous! Jis yra visiškai mano antroji puselė.”
Vynelis po tokios istorijos pasaldėja. Degančių akių nesuvaidinsi. Ir prisilietimų. Pagarbos ir rūpesčio.
Dalinuosi mažu anonsėliu. Ačiū Linai Aidukei už operatyvumą ir tą vestuvinę poeziją, kurią ji visada sugeba užčiuopti.
Vainiką, kaip ir visas šventės gėles, meistravo „Rožytės” vyryčiai.
Lape
P.S. Aš žinau, ką reiškia būti nešiojamai ant rankų ir garbinamai kaip karalienė. Dabar jau žinau, kad nė viena moteris neturėtų leistis į jokius kitokius santykius. Kartais nereikia žodžių. Užtenka nutylėjimų ir žvilgsnių.