Pirma pavasario diena. Neišsipildė niekas, bet mano savaitė vistiek buvo magic. Parriedėjom štai iš pajūrio, kuriame tikrai radom saulės, kas iš karto dieną padarė sklidina gėrio, nepaisant išmiegoto tik pusvalanduko. Aš galiu. Visi gali, tik gal ne taip labai stipriai nori.
O aš noriu visko daug, čia ir dabar. Aktyviai.
Taigi šiandien su gardėsių kūrėja Laura iš „Tų kepėjų” bandėm sukurti tokį vestuvinį pajūrinį atviruką Klaipėdoje. T.y. daug tokių atvirukų. Daug gražių vaizdų su saldumynais. Lauros vyras fotografavo viską juosta. Ir tas yra nerealu. Bent jau tiek, kiek mačiau. Visai, visai komandai, kurie pasirašė šitam idėjinio lygmens projektui didžiulis ačiū. Laurai ačiū už pasitikėjimą ir pasiūlymą padirbėti kartu. Egidijui Rainiui už suknelę ir net kėdes, kurias nužiūrėjau jo salone per susitikimus su nuotakomis. Modeliui Ievai Sipavičiūtei už ištvermę, nes nebuvo karšta, oi, tikrai nebuvo.
Jurgitai Jakutytei Gražienei už makiažą ir šukuoseną. Antanui Mažonui iš „Floristai ant ribos“ už nuostabias gėles (baisiausiai atsiprašau už mūsų vėlavimą). Užupio antikvariatui už staliuką. „Choco.lt“ už dailius vintažinius indus. Grafikos dizainerei Vaidai Guobytei ačiū, kad metusi visus savo darbus padarė fotosesijai spaudos dalykėlius ir eiles, dėl kurių dar vis svaigstu, išdėliojo taip, kaip kažkur sapnuose aš ir regėjau. Savo kolegei Aurelijai dėkoju už palaikymą ir vargą su manimi:) Ir už dailią komodėlę. Bet, nesakyk, drauge, diena prie jūros yra didi prabanga su mūsų darbu ir tempais, tai nebuvo tikrai taip jau blogai. Žodžiu, esat patys šauniausi ir geriausi. Ką gi, laukiam nuotraukų.
O žmonių paplūdymyje tiek, kad tikrai galima užsiimti kokia nors prekyba savaitgaliais… Čeburekai, jaučiu, jau išėję iš mados ar dar ne? Ir porom, ir šeimom, ir kompanijomis sruvo žomonės, su šuniukais ir be jų. Slenka, niekur neskuba… Kada tu paskutinį kartą buvai pasivaikščiot? Sau pasakiau, kad nuo šiol aš tai darysiu dažniau. Tiesiog. Be to, gi jau pavasaris.
Su Karoliu pasivaikščiojom šeštadienį. Tiesiog. Pusryčiai mūsų įvyko net ne pietų, gal labiau pavakarių metu. Neturėjom supermegaturbo planų. O aš jau eidama į šituos vėlyvus pusryčius, galvojau pasiūlyti jam nuveikti kokią nesąmonę. Nu ką nors. Ir, turiu pasakyti, kad anas sutiko be jokio svarstymo. Nes svarstymus aš pastebiu. Vienas subjektas su savo svarstymais ir neapsisprendimais prarado pirmos žiemos dienos nuotykį, va šitą ir net visas savo gyvybes. Kažkaip buvau pamiršusi.
Taigi įlipom į Katedros varpinę. Aš turiu aukščio baime, tai giliai kvėpavau, stengiausi nežiūrėti į apačią, bet toks lengvas šaltas prakaitėlis buvo išmušęs jau pačiam viršuje. Ale, kai darai ką nors, kas yra daugiau nusibrėžtų ribų – judi į priekį. Užtat pamatėm Vilnių kitu rakursu. Šaunūs gautųsi apartamentai mūsų varpinėj. Su daug kambarių draugams ir miegamuoju virš miesto. Kalbėjom belenką.
O kad jau šitaip, tai prie to paties užsiregistravom į ekskursiją po Katedros požemius. Aš jau buvau tai dariusi kažkada, kai Vytukas buvo dar visai mažulėlis. Ekskursija kaip ekskursija, nemenkas būrelis žmonių: mama su dukra, statybininkas, pirmapasimatyminė nerangi porelė, tokia, kai vyrukas dar nežino, ar gali apsikabinti ir paimti už rankos, ar dar ne… Dabar jau veik viską žinom apie šv. Kazimierą ir visus kitus bažnytinius reikalus.
Smagiausia dalis buvo atsiskyrus nuo grupės atradinėti požemius, o paskui vidury tų kriptų, kurios jau nebenaudojamos pagal paskirtį tiesiog prisėsti ant laiptelių ir kalbėti apie gyvenimą. Tiesiog tiesiog. Įsimintiniausi dalykai nutinka, kai visai arba mažiausiai to tikiesi. Gyvenimas yra toks gražus. Šiaip ar taip, galvoju, kad tos vietos energetika turėtų būti išskirtinė. Tai ir dėl to tas pokalbis po visos Lietuvos Katedra, po šimtametės krikščionybės svoriu visiškoje tyloje nieko per daug negalvojant yra ir visada bus žavus. Ai, apie naktinį užsukimą į bažnyčią gal jau ir nepasakosiu… Tai, jei kas sakot, kad nėra įdomių vyrukų ant Lietuvos žemės, tai visgi, matot, yra.
Absoliutus savaitės gėris buvo „Afrobeats“ koncertas „Tamstoje“. Marijus Aleksa toks sexy prie tų būgnų.
Aistra tam, ką darai, yra patraukli. Tada tokia jėga kažkokia atsiranda. Žodžiu, negali atitraukti akių ir dar ta muzika… Kai visi profesionalai improvizuoja ant scenos – gali apalpti nuo katarsio. 10 balų iš 10. Ir vėl visai netikėtai. Galiu pradėti galvoti, kad man iš tiesų sekasi.
Norėčiau dar papasakoti apie Tomos gimtadienį, „Nuotakos biblijos” pristatymą, „Orelli” naujausios kolekcijos pristatymą, bet tada užmigsiu prie kompiuterio, o dar valgyt norisi. Bandysiu iš radinių šaldytuve kažką kombinuoti. Visiems jums saldžiai užmigti, dar saldžiau atsikelti linkiu. Ir, žmonės, jau PAVASARIS!!!
Lapė xo xo