Atostoga baigėsi. Sukirtom lėktuviuko pietukus, katrie buvo baisūs palyginus su sicilietišku savaitės daviniu, bet, o ką daryt, reikia kažkaip suvalgyti savo išsiskyrimo liūdesį. Jolita žliumbė kaip vaikas lipdama į automobilį, prikrautą lagaminų, Siracusa turguje įsigytų skrybėlių ir sultingų vaisių.
Apie vestuves Sicilijoje ir beveik savaitę atostogų parašysiu vėliau, kai gausiu nuotraukų iš Šarūnės ir Linos. Papasakoti turiu belenkiek gerumo. Nuotykių alkis buvo pamalšintas, grožio prisiurbta akimis ir kartu su lengvu bei nebrangiu vynu. Kompanija ir vėl veik tobula. Mistikos užtektinai. Gal net daugiau nei kada prieš tai. Tik gyvatės nepamatėm su Auruška, nors labai tikėjomės. Tiek to, kalmaras lėkštėje, šimtakojai lovoje, medūzos jūroje, aštunkojis vietinio kibire ir driežiukai ant bažnyčios sienos bus užskaityti vietoj anų šliaužiančių padarų. Be to, paieškosim jų kitą kartą kalnuose, nes kitas kartas tikrai BUS. O čia mažutytis anonsėlis. Trupinukai:)
O tai apie ką jums parašyti, jei išsikalbėti apie stebuklų salą negaliu? Ot, imsim ir pasidalinsim dar vienu anonsėliu iš praėjusios savaitės vestuvių, kurias Auruška vadybino iš to kalnų kalno, kuriame rezidavom visą savaitę. Renata su Akvile gaudė ryšį antenomis Vilniuje ir taip Julija ir Andris buvo sutuokti. Užmeskit akį į „Saulės pievos“ mergaičių nuotraukas ir matysit, kaip maždaug viskas buvo.
Savaitės blogybe, kuri finale pavirto gėrybe skelbiu „Bitės“ bajerius su mano neaktyvuota telefono kortele. Tik nusileidus supratau, kad esu visai be ryšio ir su Lietuva susisiekti galiu nebent mintimis. Dvi valandas bandžiau sugalvoti, kaip čia išsisukti, o vėliau pasidaviau lemčiai. Kai kurių dalykų gal ir nereikia stengtis pakeisti. Užtat pagaliau pailsėjau kaip žmogus. Atsikračiau telefoninės priklausomybės ir atgavau ramaus miego dovaną, kas irgi nėra blogai. Jūs man pasakykit, kaip mes anksčiau gyvendavom su laidiniais telefonais? O dar anksčiau tik su laiškais? Tikiuosi, rangovai negalvoja, kad emigravau su visam…
Kas dar? Tiesą pasakius, džiaugiuosi, kad mano galva vėl vietoje, nes išvažiavau visiškame vidiniame chaose. Nebuvo aišku, nei ko noriu, nei kas iš viso su manimi ir aplinkui esančiais žmonėmis darosi. Tikiuosi, šitos savijautos neprarasiu iki kitos kelionės ir viskas stosis į savo vietas taip, kaip turi būti.
Brangiems atvirlaiškiai išsiųsti. Visiems kitiems einu rašyti ilgojo kelioninio rašinėlio, kuriuo, sulaukusi nuotraukų, iš karto pasidalinsiu. Ir dar manęs laukia kova su laiškais, kurių per atostogas susikaupė belenkiek.
A presto.
Volpe/Lapė