Nežiūriu krepšinio, reklamų, net filmus pamatau tik kino teatre – neturiu televizoriaus. Būtent todėl sekmadieniais turiu laiko knygai ir rašymui. Pastaruoju metu iš viso kažkoks knygų alkis, matyt, prieš žiemą:) Mano brangus laikas tik man. Pats brangiausias. Dar turėjau šiek tiek juo pasidalinti ir Vytukui perskaityti visas puponautų istorijas, išgyventi jo pirmuosius cheminius bandymus su kava, vandeniniais dažais ir vandeniu ir išsiurbti pyrago trupinius iš kilimo, nes greitai per juos nebūtų atpažįstamas raštas.
Šiandien, grįžinėdami iš vestuvių su labai geru bičiuliu turėjom sočiai laiko pokalbiams apie viską. Labiausiai mane suglumino viena tema: kada pagaliau laikas suaugti ir nustoti būti laimingu.
Mano draugas nori keliauti, surfinti, išmokti dar kažko naujo, ragauti, kažkur kažką nelabai rimto padirbėti ir mėgautis, būti laimingu, koks yra dabar. Aš irgi noriu išmokti surfint, normaliai ant vandens kaituoti, nardyti, rašyti knygas po palme ir dar daug ką pažinti, bet tam negalėčiau skirti daugiau nei poros mėnesių per metus ir tik su sąlyga, kad tame rojaus kampelyje bent porą valandų per dieną būtų internetas, nes turiu pareigų, kurias pati susikūriau arba kurios ištiko mane netikėtai. Nei už ką jų atsisakyti nenorėčiau, vadinasi, jos mano gyvenimui suteikia savotiškos kokybės ir jomis aš mėgaujuos. Bet ką daryti jam? Kai visuomenė ir, tikėtina, artimieji tikisi, kad ne dabar, bet po kelerių metų jis pagaliau gyvens tą norminį gyvenimą, kuris mano geram bičiuliui niekaip nesiasocijuoja su laime (šiaip tai ir man). Ir ar galės jis, tarkim, 35 metų, saulėje įdegęs, tamsus blondinas įšokti į tą traukinį, kuriuo po truputį puškuoja jo bendraamžiai, nes paplūdimio baro barmenas seksualiai skamba atostogaujančiai, gana laisvų pažiūrų merginai, bet ne darbdaviui, kuris prie tų pačių bangų atsiranda per sunkiai smegenų darbu užtarnautas atostogas. Man rūpi mano draugas labai ir norėtųsi kažką patarti, bet dievai mato, nežinau, kur tas teisingas atsakymas. Gal žinot jį jūs?
Na, o dabar laikas pasidalinti Vytautės ir Andriaus vestuvių anonsiuku. Visa planavimo istorija, taip, taip, vėliau, bet fotografė Lina Aidukė leidžia mums bent akies krašteliu žvilgtelt į tai, kas vakar buvo. O buvo mėlyna, žalia, šilta, linksma iki paryčių. Net ir po to dar buvo linksma:) Kaip nuotakos sesuo Asta sakė: mano sesė tuokiasi vieną kartą gyvenime, aš tikrai nemiegosiu!!! Ir nemiegojo:)
Šventė vyko nuostabiam Dzūkijos kampelyje, prie Lavyso ežero, kurį aš įsimylėjusi visiškai. Iš ten, kaip jau minėjau, grįžom tik šiandien. Neįmanoma buvo išvažiuoti iš miško, nepabradžiojus po tas minkštas samanas, kur grybų kaip šieno ir dar šiek tiek… Kuo toliau, tuo labiau, žiūriu, aš kažkoks visai gamtos vaikas darausi. Bet nemanau, kad tai labai jau blogai…
Nu, kas čia šią savaitę gėrybės, blogybės buvo? Galvelė nebeveikia, nes jau kaip ir megelio norisi. Tai gal šią savaitę ir apsieisim be šitų nominacijų. Kitą – keliaujam į vestuves Mingėje, o po jų – Nida, Nida, negaliu patikėti:) Tada Sicilija, po jos atsipučiam, dar šiek tiek padirbam ir uždarom tradiciškai, spalio 26 d. sezoną. Visi vestuvininkų profsąjungos nariai, ruoškitės! Jei kas kokiu indėliu prie šventės prisidėti norite – always welcome!
O dabar – gult! Nu, gal dar šiek tiek pasvajot:)
Geros savaitės visiems.
Lapė
xo xo