Taip, šiandien rašysiu apie kelionę į Sardiniją.
Visiems rekomenduoju žieminį pabėgimą kur nors, kur yra daugiau saulės nei mūsų žemelėje. O šią Italijos salą pasiekti itin paprasta, be to, už tiesioginį skrydį į Sardinijos centrą Cagliari ir atgal ne sezono metu sumokėsit ne daugiau nei 300 Lt. Aišku, jei bilietų pradėsit dairytis ne dieną prieš kelionę… Sezono metu (nuo gegužės iki rugsėjo) nesirodyčiau tenais nė už ką. Net vasario mėnesį buvo akivaizdžių ženklų, kad vasaros metu čia gyvenimas juda lietuviškos Palangos Basanavičiaus gatvės ritmu. Tai autentikos reikėtų ieškoti su žiburiu. O šiaip po šios kelionės supratau, kad visgi man labiausiai patinka tikras itališkas kaimas ir į didmiestį vargu bau ar dar kada išsiruošiu. Norisi tikro maisto, tikrų žmonių, tikro vyno ir kiek įmanoma mažiau civilizacijos. Su nostalgija prisimenu Italos paštą, kuris dirba tris kartus per savaitę, nesumeluosiu, gal po porą valandų:), ir vietinius, kuriuos antrą kartą ten nuvažiavus jau beveik visus pažinojau. Bet… iš esmės kelionė tikrai buvo vykusi. Gera kompanija, apartamentai, nuotaika, oras – viskas. Ieva, birželio nuotaka dar pasidalino savo sukaupta informacine literatūra, tad kelionės gavosi pažintinė kaip reikiant.
Už apartamentus padėkos nusipelno Paulius, šitos kelionės iniciatorius. Gyvenom pačioje Cagliari širdyje, senamiestyje. Kaina – 25 euriukai nuo žmogaus už parą. Mano kambariui pridėtinės vertės vienareikšmiškai suteikė didžiuliai, žemę siekiantys langai, po kuriais driekėsi miestas ir tolumoje bolavo kalnai. Todėl vienbalsiai nusprendėm, kad bendri pusryčiai vyks čia, prie didžiulio šeimyninio stalo.
Pirmuosius pusryčius parsigabenom iš karto po rytinio kroso jūros pakrante. Dieve, kaip buvau pasiilgusi trumpų rankovių ir saulės! Bėgimą užbaigėm prie prekybos centro, kuri prisikrovę maišus šviežių vaisų, sūrio, duonos pakeliui dar užsukom į mažutę kavinukę ir man itališkai užsakius kavos kaip tikri italai pradėjom dieną. Turiu būtinai paminėti, kad šalia mūsų namų, kaimynystėje atradom nuostabią kepyklėlę, kurios saldieji kepiniai veik vienbalsiai buvo pripažinti tirpstančiai burnoje.
Pirmą dieną visi skubėjom prie jūros. Pašiurpinom vietinius maudynėmis ir saulės voniomis, mano kūdikis, galvojau, kad nualps iš to džiaugsmo pamačius vandenį, lakstė kaip užsuktas. Bet gal geriau apie viską pasakoti vaizdais? Fotografo ir vėl kompanijoje nebuvo, tai dalinuosi tuo, ką pavyko užfiksuoti „Sony” aparatu, kuris prieš normaliai įsijungdamas leidžia kokius tai vibrato drebato garsus. Žodžiu.
Aplankėm praktiškai visus lankytinus objektus. Taigi nesėdėsi namuose, kad ir kokie nuostabūs jie būtų. Taigi po šitų atostogėlių reikėjo dienos poilsiui:) Bet tikrai nuoširdžiai visiems linkiu bent kartą į šitą miestą užsukti. Vasario mėn. dienomis ten jau tikrai šilta, patys matot, bet vakarop reikia traukti paltus, striukes, kitaip nušalsit nosis. Su centriniu šildymu ten irgi ne pyragai, tad kondicionierius kaip šildytuvas pas mus veikė nuolat.
Norėčiau dar parašyti apie tai, kaip paskutinę naktį dingo viena mergelė iš mūsų šaikos; kaip jau kūrėm planus apie tai, kaip skambinsim karabinieriams ir svarstėm, palikti jos lagaminus ar vežtis su savimi; kaip pirmąją dieną vos ne prie mūsų akių nuo tų įspūdingų vartų nušoko žmogus; kaip bijojau netyčia paragauti arklienos, nes šio gyvulio mėsa yra vienas iš tradicinių Sardinijos patiekalų; kaip aperityvui vėl iki soties galėjau gurgšnoti Spritz… , bet akelės jau merkiasi.
O dar neaptartas Valentino dienos vakaras, nuostabaus skonio, minkštutės kaip debesėlis „Rib Room” anties kepenėlės, nelaukti pasiilgtų bernų skambučiai ir mano išsukta koja, su kuria sugebėjau šiandien įveikti 14 km. O kur mano Vasario 16-osios sveikinimai? Džiaugiuosi, kad ši diena pagaliau tampa tikra švente.
Penktadienį, be viso to, buvo aplankytas „Harmony park”, „Genutės ranča” ir „Kotrynos sala”, trys vietos, kurios dar nebuvo mano bloge apkalbėtos. Tai ką ir sakyt… Einu sapnuoti, o ryt vėl į darbus. Pradedu galvoti, kad gal daugiau užsakymų šiai vasarai ir nebereikia…
Geros ateinančios savaitės, mielieji.
Saldžių. Aš einu sapnuoti dar kokį nors pabėgimą. Tokį visai, visai ekspromtinį…
Lapė