Visą savaitgalį tūnojau namuose. Jokių išgertuvių, jokių masių, jokių Islandijos gatvių, jokio didesnio judesio. Ramybė. Šiek tiek darbinių laiškų, šiek tiek italų kalbos, tvarkymosi, maisto gaminimo ir rašymo.
Senokai skaitiniai bebuvo… Kad vis spirga kažkas, kad yra svarbesnių darbų. Va, apie tuos darbus ir papasakosiu, nes, pasikartosiu atviraudama, nėra nieko geriau, kaip dirbti savo svajonių darbą. Kad ir sunkiai.
Mano pastarojo meto atradimai.
Kolektyvas „Hit-kick”. Jums tikrai riekia paklausyti tas žinomų kūrinių interpretacijas. Aš jau pradėjau užsakinėti juos šaunių savo klientų vestuvėms. Gera nuotaika su jais garantuota. Man pačios kojytės kilnojasi. O dar tas kontrabosas… Visada šiam instrumentui jaučiau silpnybę.
„Dubingių Diamond resort”. Vieną dieną bičiulis ir kolega Antanas įsisodino mane į mašina ir sako: važiuojam, parodysiu tau. Nu, mane Lietuvoje nustebinti jau sunkoka, bet… amą atgavau tik nuo tos vietos nuvažiavus kokį kilometrą. Taigi pristatau, tikriausiai, dar niekam nežinomą vietą – „Diamond resort”.
Nerasim ten deimantų, tačiau gražuolių žirgų, kitų mielų gyvūnėlių, iš nieko sukurto landšafto – apstu. Kol kas ten įmanoma surengti nuostabias vestuves jau veikiančiame restorane arba ežero prieplaukoje, bet kitais metais šalia turėtų išaugti didžiulis 100 kambarių viešbutis su SPA paslaugomis ir t.t. Žodžiu, kas dievina žirgus – iš ten galėtų ir nebeišvažiuoti. O žirgai verti atskiro žodžio. Ypač juodasis.
Architektūra šito komplekso irgi buvo vienas iš veiksnių, atėmusių man amą. Apvalus pastatas, per pagrindinį įėjimą patenki į restoraną, kairėje registartūra, o tiesiai prieš akis – didžiulis uždaras maniežas. Žodžiu, maniežas yra centrinė to pastato dalis, o aplink išdėstyti: restoranas, viešbutukas, virtuvė, arklidės. Aš jums sakau, ten kaip skraidanti lėkštė, kosmosas kažkoks. Vos neužmiršau paminėti dirbtinio ežero viduryje esančios Lietuvos formos salos. Kai aš svečiavausi tenais, vienoje iš salelių laisvai sau lakstė triušiai, viename iš aptvarų – mažieji arkliukai, o manieže tas juodasis velnias, jergau, koks gražus žirgas, šakės!
Jei sugalvotumėt ten švęsti vestuves, tai reikėtų atseikėti 200 Lt už kiekvieną asmenį, be alkoholio. Dviviečio kambario kaina – 300 Lt. Jodinėjimai, važinėjimas su karieta, fotosesijos su žirgais kainuos dar šį bei tą. Kaip ir viršvalandžiai.
Maistas. Kadangi šiuo metu su jaunaisiais renkamės maitinimo tiekėjus, tai tenka vis sudalyvauti maisto degutacijose. Tiek skanaus maisto prisiragauju, kad 7 kg + manęs jau nei liūdina, nei ką. O su viena nuotaka, iš viso, paturiu vos ne edukacinę programą, kuo, aišku, aš džiaugiuosi. Nebuvau dar sutikusi žmogaus, ne virėjo, kuris su tokia meile kalbėtų apie maistą ir jo gamybą. Atsipūtusi, štai, gaminu ir aš dabar guacamole ir šiaip jaučiu, kaip mano maitinimosi įpročiai keičiasi. Praeitą savaitę pirmą kartą ragavau burratą. Ačiū ‘Taurakalniui”. O varge, tas gaivus su lengvu saldėsiuku sūrio skonis nubloškė mane į vasaros rytą, į Italiją ir grąžino gyvenimas yra gražus jausmą, kurį lengvą prarasti, kai tenka ilgėliau pavaikščioti lauke Vilniaus gatvėmis.
Praeitą savaitgalį man pasaldino „Tie kepėjai”, įdavę lauknešėlį savo naujos produkcijos. Nu ir, žinokit, pagaliau atradau macaron’sų skonį, kuris ir man patinka. Paslaptis – kava. Kaip iš karto parašiau „Tų kepėjų” Laurai: „Nemėgstu aš macaron’sų, bet tie su kava – nerealūs. Nežinau, kaip tai padarot, bet prakandus tą traškią plonutę jo plutelę, net atsidūsta lengvai tas sausainiukas ir tada gomuriu pajunti tą saldintos, bet ne per saldžios kavukės skonį. Pasikartosiu, nekenčiu beveik macaronsų už tai, kad juos visi, tipo, mėgsta, bet tie su kava man yra tobuli.” Jaučiu save cituoti nėra į temą, nu, bet ką dabar…:)
Savaitės blogybės.
Tai, kad Lietuvoje nėra įndų įvairovės. Kalbu apie nuomą. Jei kas žinot, kur galima išsinuomuoti ką nors panašaus, netylėkit, praneškit, atsilyginsiu.
O kas daugiau? Daugiau lyg ir viskas. Jei nepasižymiu užrašuose – amen, pamirštu, o vis pagalvoju, va, tai norėčiau sekmadienį skaitytojams papasakoti, tai norėčiau…
Ketvirtadienį išskrendu trumpam į Sardiniją, tad pasistengsiu iš ten sukurpti šiek tiek šiltesnį rašinėlį. Ir pagaliau vėl pradėsiu bėgioti, nes tuoj nebeįlįsiu nė į vieną rūbą per tą gardų maistą:D
Gražaus sekmadienio, bičiuliai.
Lapė