1969 metų spalio 21 d. mirė rašytojas Jackas Kerouacas. Jei neskaitei nė vienos jo knygos – shame on you! Jackas jau savo gyvenamuoju laiku buvo tapęs kultiniu rašytoju, tad jei rankose neturėjai bent jo romano „Kelyje” – staigiai internete susirask Walterio Salleso ekranizuotą „On the Road”, pasirodžiusį ekranuose tik praėjusiais metais, bent taip ištaisysim žalą. Romanas apie tokius žmones, koks buvo jis ir kokie esame mes: „pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekad nežiovauja ir nešneka banalybių, bet dega, dega, dega kaip pasakiškas geltonas fejerverkas, sproginėjantis įvairiausiomis žvaigždėmis”.
Sako, Jackas buvo „tikrai žavus, vyriškas, vėjo nugairintu veidu, neįtikėtinai gero sudėjimo, didelėmis mėlynomis akimis ir juodais, tarsi indėno, plaukais, atvirai įžūlus, bet labai patrauklus ir mielas gražuolis” (Elena Baliutavičiūtė, „Rašytojų mūzos”) Visai toks, kaip mūsų Pirmadienio vyrukai:)
Šitas foto paėmiau iš http://sgtpepperbrand.com/, o jas man užrodė Laima iš „Pūstos suknelės”.
Yra dar vienas man labai brangus vyrukas, kuriam skiriu šį pirmadienį. Mano tėtis. Kai vakar buvau klinikose, toje pačioje intensyvios terapijos palatoje gulintį vyruką lankė, tikriausiai, žmona. Jis buvo piktas, kalbėjo garsiai: „tu sakai, kad reikia laiko, bet laiko aš neturiu…”
Ir jei dabar paskaitę jūs turėsit bent vieną minutę laiko, prašau, pasimelskit, nes mano tėtis šiuo metu pats to padaryti negali.