Atvirlaiškis – tai atvirukas iš kurios nors šalies, kurį siunti nedėdamas į voką. Tiesiog. Užrašai, užklijuoji pašto ženklą ir įmeti į pašto dėžutę. Bet šiaip, dabar pagalvojau, kad jis visai gali būti ir atviras laiškas. Tebūnie šis tekstas paskutiniu atvirlaiškiu iš Sicilijos. Metas atsiverti naujiems įspūdžiams.
Dar praėjusiais metais, kai spalio viduryje pirmą kartą lankiausi Sicilijoje žinojau, kad grįšiu. Labai daug pastangų tam nereikėjo, tiesiog atvirai pasidalinau įspūdžiais savo senajame tinklaraštyje (http://lapesvestuves.blogspot.com/2012/11/ilgiausi-pasaulyje-ir-paveluoti.html) ir laukiau, kol mano tekstas padarys savo darbą.
„Le Giare“ viešbučio terasoje buvau palikusi skeretą savo mylimam draugui, gal net keletą centų įmetusi kuriame nors fontanėlyje ir mano norai išsipildė. Kartu su Anna ir Sigitu, 33 jų svečiais bei 5 žmonių komanda iškeliavom susigrąžinti mano širdies, kuri liko Italoje, dalį bei atšvęsti vestuves. Visiems, kurie nenori standartinės kaimo turizmo sodybos, kurių svečiai į vestuves renkasi iš įvairiausių pasaulio kampelių, kurie nori saulės ir žmonių šilumos, kvapų, emocijų, skonio, jūros, linkiu padaryti tą patį. Jūs nepatikėsit, bet kainos atžvilgiu tai nebus taip skausminga, kaip įsivaizduojat. Bet aš šį kartą ne apie pinigus. Apie juos pakalbėsim akis į akį, jei ir vėl patikėsit mano įspūdžiais.
Taigi apie viską nuo pradžių.
Dėkui dievui ir „Rynair“ mūsų kelionė šį kartą sąlyginai supaprastėjo – atsirado tiesioginiai skrydžiai į Siciliją, Trapani oro uostą. Beje, niekaip negalim užsakyti skrydžių savo draugams kitiems metams, įdomu, ar tik nebus kokių nors pokyčių. Skrydžių kainos, kai tik pradėjom dairytis, buvo absoliučiai patrauklios – 350 Lt. Aišku, kol viską pasitvirtinom – jos padidėjo dvigubai, bet ne tiek, kad atsisakytumėm savo minties – švęsti vestuves ten. Nuotakai teko sudėtingas automobilių nuomos logistikos suderinimas, nes svečiai keliavo iš kelių skirtingų šalių į skirtingus Sicilijos oro uostus, o Anna norėjo visais pasirūpinti. Vieni norėjo automobilio, kiti nelabai, bet visi galiausiai pasiekė Italą kaimelį, įsikūrusį tarp dviejų kalnų prie jūros.
Vieno vakaro adaptacija būtina, kitą dieną jau visi pradeda su šypsena. Atmosfera šiltėja, visi susipažįsta, nuo to šventė ir prasideda. Jei tik yra galimybė – iškeliaukit ten bent kelias dienas prieš vestuves. Kad pailsėtumėt, kad pradėtumėt mėgautis, kad pajaustumėt, ką reiškia švęsti Sicilijoje.
Prieš antrąją savo kelionę su malonumu surijau Mario Puzo romanus „Sicilietis“, „Krikštatėvis“ ir Pauliaus Jurkevičiaus „Staltiesės ritmu“. Tai buvo visas mano pasiruošimas antrąjai pažinčiai su kraštu, kuris okupacijomis ir emigracijos mastais yra labiau nei artimas Lietuvai, o įvairiausių kultūrų sandūros sukūrė tai, ką mes šiandien vadiname Sicilijos autentika.
Visa kita palikau meniškam ekspromtui, nes fatalizmas man nėra svetimas, o aš kuo toliau, tuo labiau įtikiu, kad Italija apskritai man yra paskirta likimiškai, gal čia gyvenau vieną iš savo ankstesnių gyvenimų, jei visgi reinkarnacija pasirodytų esanti reali. Nenustebčiau, jei lapės kaip ir katės turi ne po vieną amželį. Tarp kitko, manoji kompanija, vieną gilią naktį iki paryčių šokusi su vietiniais pagrindinėje miestelio aikštėje tango, patvirtino, kad matė bent tris rudąsias.
Jei praeitą kartą pažinau Siciliją nosimi ir buvau nustebinta šalies, kuri turi kvapus, tai šį kartą leidau sau skanauti. Ir ne tik vestuvinę vakarienę, kuri susideda iš tiek patiekalų, kad visus sunku ir išragauti: šaltas užkandis, pirmo pirmas, pirmo antras, antro pirmas, absoliučiai stebuklingas šerbetas, antro antras ir t.t. Norėjau būtinai įsitikinti, kad tikroji mozzarella turi luobelę, kaip kad savo knygoje garantavo P. Jurkevičius, kad tikroji Margarita kepama būtent su šituo sūriu. Norėjau atsivalgyti šviežios žuvies ir tikrų vaisių. Kai kandi nektariną, o jo sultys varva per smakrą ištepdamos suknelę ir tai nenervina. Vieną dieną, kai besiruošdama vestuvėms važinėjau po didžiuosius Messina prekybos centrus, miesto pakraštyje iš prekeivių nusipirkom 1,5 šviežių krevečių. Domenico, viešbučio, kuriame gyvenom, savininkas sako, kad visos absoliučiai krevetės tik sugautos užšaldomos, bet mes leidom sau naiviai tikėti, kad nusipirkom jų šviežių. Vestuvėmis besirūpinantis personalas turėjo Italoje atskirus trijų aukštų apartamentus. Trys aukštai nereiškia nesuskaičiuojamą kiekį kvadratų, didžioji dalis būna išaugę į aukštį, o ne į plotį. Su gera kompanija gyvenom smagiau nei stovykloje: berniukai pirmame aukšte, mergaitės antrame, trečiame – virtuvė. Ryte pravėrus mergaičių miegamojo langines matydavosi saulės nurausvinta jūra, raibuliuojanti iš dviejų kalnų susidūrimo, o gal išsiskyrimo taško. Ją užstodavo tik pagrindinės bažnyčios varpinė. Atsikėlus 7 ryto šitas vaizdas atimdavo žadą. Virtuvėlė ir erdvusis mūsų apartamentų balkonas buvo jau minėtame trečiame aukšte. Ten išnešėm radę spintoje lauko stalą su kėdėmis, ten gliaudėm tą 1,5 tik su druskyte išvirtų ir citrinos sultimis apšlakstytų didžiųjų krevečių užkąsdami šviežiais sicilietiškais pomidorais ir užgerdami šaltu Prosecco. Tada galvojau, kad jei ir yra kur nors rojus Žemėje, tai jis tikrai buvo tame mūsų balkonėlyje su plastikiniais lauko baldais ir nuostabiu vaizdu, popietinės saulės atokaita ir lengvu kalnų vėjeliu, kurs vis numesdavo ant balkono atbrailos kabančius mūsų rankšluosčius. Čia kaip niekur kitur buvo lengva prisiminti, kad gyvenimas yra gražus. To linkėčiau kiekvienam, net tik draugui.
Gyvenimą bent keliomis minutėmis prailgino ir galimybė rugsėjo mėnesį išsimaudyti jūroje. Nepaisant to, kad vietiniai dievagojosi, jog neseniai prie Sicilijos krantų buvo pastebėtas baltasis ryklys, kad pasikeitus vėjui į krantą jūra išmesdavo krūvas gleivėtų medūzų, o jūros vanduo buvo sūrus kaip nežinia kas – mes turškėmės neregėto žydrumo bangose kaip maži vaikai, kaip ruoniai, lamantinai ar krevetės.
Bet grįžkim prie vestuvių… „Le Giare“ gerosios dvasios – Simona ir Domenico apgaubs rūpesčiu kiekvieną užsukusį, tad planavimo procesas tikrai nebus per daug sudėtingas. Visus kitus reikalus galima sutvarkyti pasikliaunant vietinių geranoriškumu ir organizavimas tampa savotiška pramoga, net nuotykiu. Italų kalba galiu pasakyti vos kelis žodžius, didžioji jų dalis – keiksmažodžiai, bet kuo puikiausiai su vietine floriste susiderinom gėlių užsakymą. Dabar pati nesuvokiu, kaip aš jai paaiškinau, kad man reikia segtukų butonjerėms ir floristinės izoliacijos. Aišku, gėlės Sicilijoje brangios nežmoniškai, tad net mums su Jolita po kalnus lakstant kaip kalnų ožkoms ir apipjausčius sulaukėjusius alyvmedžius, už bijūnų, baltų rožių ir eustomų žiedus reikėjo pakloti trigubai didesnę sumą nei Lietuvoje. Tačiau tai yra veik vienintelis dalykas, kuris kainavo brangiau. Nors Sergio sakė, kad mano italų kalba progresuoja:), visgi, kad kūno kalba yra svarbesnė nei žodžiai įsitikinau dar bent kelis kartus: kai iki vietinės gėlininkės važiavau pakeleivinga mašina, tai atrodė taip natūralu, lyg būčiau paprašiusi pusbrolio pavėžėti porą kilometrų; kai smuikininkams aiškinau, kada reikia pradėti groti bažnyčioje; na ir ištikus didžiajam „smagumui“ vestuvių dieną – tikrai kalnų liūčiai.
Lietus Lietuvoje jau nieko nebestebina. O štai Sicilijoje jis nėra jau toks dažnas reiškinys. Ypač rugsėjo mėnesį. Todėl mane ištikus vidiniam isterijos priepuoliui jie šypsodamiesi ramino: sposa bagnata sposa fortunata. Suprask: šlapia nuotaka – laiminga nuotaka. Ir iš karto pasidarė ramiau…
21 dienos rytas išaušo giedras kaip visada. Žydras dangus, pakili nuotaika, damos šukuojasi ir dažosi, aš kuičiuosi tarp gėlių, vietiniai vyrukai neša stalus, stumdom šaldytuvus, dėliojam korteles, mažais dar žaliais mandarinukais žymim tuos, kurie pasirinko jūros gėrybes kaip šaltą užkandį, prakaituojam, retkarčiais užmetu akį į kalnų viršūnes, kurios po truputį pradeda slapstytis tamsiuose rūkuose, kas nieko gero nežada.
Visą savaitę stebėjom orų prognozes, nes su jomis vyko kažkas keisto. Jei jos žadėdavo lietų visą dieną – kažkodėl pajūriu ritinėjosi saulutė. Nusprendėm orų prognozėmis nepasikliauti. O be to ir vietiniai, ne pirmos jaunystės žemdirbiai žadėjo, kad lietaus nebus. O toks žodis tvirtesnis nei Gismeteo. Ir kai viskas jau buvo paruošta, kai buvo ramu, kad jau, jau, tuoj galima bus švęsti, kai svečiai visi sugužėjo į pagrindinę miestelio bažnyčios aikštę ir susimaišė su vietiniais… prasidėjo. Tuo metu viešbutyje buvo likę tik jaunieji ir jų tėvai, vyko palaiminimas. Aš galvojau, kad gausiu infarktą į stogus beldžiant lašams. Lukterėjom kelias minutes. Toks staigus kalnų lietus negalėjo tęstis amžius, bet pylė, nesumeluosiu, kaip iš kibiro. Mano batuose buvo baseinai, kai su skėčiais iš pradžių palydėjom iki bažnyčios jaunikį Sigitą ir grįžau iki viešbučio tuos 50 m. pasitikti nuotakos. Tuo metu visai buvau pamiršusi lauko terasoje padengtus stalus, tačiau jais operatyviai pasirūpino Gabriel su visa padavėjų komanda.
Taigi mano svajonė neišsipildė 100%. Neregėjau baltų žiedlapių, sklindančių po pagrindinę aikštę pučiant vėjeliui, nešventėms vestuvių „Le Giare“ terasoje šviečiant žibintams ir cirpiant cikadoms, nespėjom padaryti fotosesijos prie jūros, tačiau visiškai atvirai galiu pasakyti: tai buvo vienos linksmiausių šio sezono vestuvių su šokiais iki paryčių, tradicine sicilietiška muzika, su gardumynais ir šiltu vakaru, su laimingais žmonėmis.
Išvažiuojant iš Italos visada norisi verkti ir apsikabinti. Paskutinį vakarą, kai visi vėl šiek tiek šlapi grįžom iš ekskursijos laivais, išsiruošiau pabėgioti. Kalnuose sutemsta labai greitai. Nespėjau pasiekti jūros, kai žemyninė Italijos dalis, matoma iš Italos, pasipuošė žiburiukais. Nei tai čia kokius neišsipildžiusius meilės romanus paliekam, nei tai labai neįveikiama kelionė iki Sicilijos būtų, bet taip suima kiekvieną kartą dūšią prieš išvažiuojant ir tas paskutinis vakaras, norisi, kad niekada nesibaigtų. Bėgant atgal kvepėjo kalnais: tokiu gilumu, drėgnu dirvožemiu, akmeniu ir šimtais metų. Kad tikrai sugrįžčiau, kiekvieną rudenį palieku ten po vasarinių batų porą. Prie to sekreto, kurio taip ir neradau šiais metais ir centų, išbarstytų į visus fontanus ir jūrą. Salvatore šį kartą pagalvojo, kad netyčia ir skambino susirūpinęs, kai jau buvom pasiekę Trapani oro uostą. Taigi nieko daugiau nelieka, tik pridurti: Ci vediamo, Sicilia!
Na ir pabaigai praktiniai patarimai, kurie pravers visiems, norintiems susituokti Sicilijoje:
APIE POPIERIUS
Lietuviams (ir kitiems ES piliečiams) tuoktis Italijoje nėra jokių kliūčių (nei civiliai, nei bažnyčioje). Bet verta žinoti, kad Italijoje nei vienas nekeičia pavardės – moterys išlaiko savo mergautines, vyrai savųjų taip pat nekeičia. Jei pora nori tuoktis Italijoje ir galvoja apie pavardės keitimą, gali vėliau kilti įvairių kliūčių tai padaryti, kai teiks duomenis Lietuvos Respublikai. Be to, civilinė santuoka Lietuvoje išspręstų daug kitų problemų. Nereiktų nieko daryti per LR ambasadą, nebūtų jokių papildomų administracinių kliūčių ir papildomų piniginių išlaidų.
Kita vertus, jei jaunieji nenori keisti pavardės, civilinei santuokai savivaldybėje kliūčių nėra. Tam tiesiog reikia šių dokumentų:
– nulla osta dokumentas (patvirtinimas iš besituokiančiųjų savivaldybių metrikacijos skyriaus, kad nėra jokių kliūčių santuokai (žmonės nėra susituokę su kitais asmenimis ar yra anksčiau išsiskyrę ir pan.), kuris būtų patvirtintas apostile Užsienio reikalų ministerijoje (paprasta procedūra – nuveži į Vilnių, į URM, sumoki, kiek jie prašo ir palieki dokumentą, o paskui jį pasiimi jau su apostile, t.y. spaudu, kad pažymėjimą išdavęs asmuo yra formalus, t.y. dirba Lietuvos Respublikai).
– abiejų gimimo liudijimai (ta pati procedūra su Apostile),
– abiejų asmens tapatybės kortelės ar pasai (nereikia apostilės),
– dokumentų vertimas į italų k.
Susituokus, jauniesiems bus išduotas santuokos liudijimas, kuriam čia uždės apostilę, kurį vėliau reikės registruoti Lietuvoje.
Norint susituokti bažnyčioje reikalingi:
– dokumentas iš parapijų, kuriai priklauso abu, kuriame būtų patvirtinta, kad nėra jokių kliūčių santuokai (nėra susituokę su kitais asmenimis anksčiau, yra priėmę pirmąją komuniją ir gavę sutvirtinimą) ir kuris būtų pasirašytas vyskupo (priklausomai nuo to, kuriai parapijai priklauso abu),
– abiejų gimimo liudijimai,
– abiejų asmens tapatybės kortelės ar pasai (dėl to geriau jau prieš atvažiuojant čia „susirašyti” Lietuvoje ir susitvarkyti visus dokumentus, kuriuos reikia keisti, pakeitus pavardę – taip išvengiama nesusipratimo, jog bažnytiniuose dokumentuose bus įrašyta moters mergautinė pavardė net ir susituokus. Italijoje moterys visuose dokumentuose išlaiko mergautines pavardes, tačiau visuomenėje žinomos kaip tam tikro vyro žmona – pvz., Giusy Cacciola po to, kai ištekėjo už Salvatore Furfaro, bus žinoma kaip Giusy Furfaro, nors dokumentuose išliks Cacciola),
– liudininkų asmens tapatybės kortelės ar pasai.
ŠIEK TIEK APIE PINIGUS
Jei kalbama apie mums įprastas aukas bažnyčiai, tai kunigui Sicilijoje nieko neduodama, tačiau skiriama auka bažnyčiai (kunigas gali būti ir iš kitos parapijos, o tada jau jaunieji sprendžia, ar jie nori įteikti kokią asmeninę dovaną). Bažnyčiai paprastai aukojama apie 100-120 eurų (345-415 Lt).
Ceremonija trunka panašiai kaip ir Lietuvoje. Galima įterpti muzikinius kūrinius ir panašiai.
Savaime suprantama, jei jau keliaujat vestuvių švęsti į Siciliją, tai lietuvišką mišrainę ir stalo užsėdimus gal jau ir reikėtų pamiršti. Švęskit sicilietiškai, nesigailėsit! Bus atnešami net 4 patiekalai, siūloma tiek mėsos, tiek žuvies. Kainos – apie 50, 55 eurus už vieno asmens vakarienę, šiek tiek gėrimų jau įskaičiuota į šią kainą. Žinodami kur ir ką valgyti – sočiai vakarienei kitomis dienomis taip pat neišleisit daugiau 15 eurų.
Štai tiek. Keliaukit, atraskit ir papasakokit. Mieliausias šito rašinio įvertinimas būtų, jei pasidalintumėt komentaruose savo įspūdžiais iš šalies, kurioje taip ir liko mano širdies dalis.
Lapė
P.S. Vakar draugo Donato gimtadienyje susipažinau su Ieva (kortelėje parašyta Reaton. Produktai ir delikatesai). Sakė, gaus man mocarelos. Jeeee, laukiu nesulaukiu. Ech, kad dar pomidoriukų lietuviškų kur gavus, kurie turėtų pomidoro kvapą… Baziliko visą krūmą dar auginu nuo Mildos ir Sigito vestuvių:)