Kartais prisimenu tą kavą. Be galo gardi būdavo. Karšta karšta: pirmas gurkšnis visad švelniai nudegindavo liežuvį. Žinai, kad nudegsi, bet vistiek sriaubi gurkšnį. Taip, kaip ir tas jausmas kai pamatydavau jį. Žinai, kad nusvilsi, bet vistiek susitinki.
O jau gerdavom kavą taip, kad man rodėsi svarbiausias dienos įvykis, pilnas magiškų akimirkų, šypsenų ir bajeriukų. Ir dabar taip atrodo. Ir žinau – dabar lygiai taip pat būtų.
Būtinai lauke, ant apsnigtų laiptelių. Mėgstu tuos laiptelius. Būna visad nutrypčioti, bet palei turėklus vis dar apsnigti. Ir tuo mieli be galo, nes niekad nieks jų nešluodavo. (Net kiemo bobulka, kuri nemėgdavo sniego, ir vos pradėjus sniguriuoti jį visą sukasdavo į kruvas po medžiais. )Lipi laiptukais ir taip fainiai gurgžda sniegas po kojom!
Kol šalty smilksta cigaretės, o į kavą sninga, mes abu dažniausiai tylim. Giliai traukiam dūmus. Galėčiau pasakyt ką nors protingo, o man širdis kalatojas. Gerai, kad šalta, nesupras nuo ko drebu. Ar tai nuo šalčio, ar nuo jo artumo. Nes laipteliai tai siauri, mūsų paltai praktiškai liečiasi. O jeigu kartu keldavom puodelį, net susidauždavom. Kartais specialiai, kartais netyčia. Ir nusišypsodavom.
Bet tai kas, širdis vistiek kalatojas. Ir žiūriu į jį didelėm akim, ir bijau, kad kava baigsis.
Kofė kofė… Mano juoda ir stipri, be personifikacijų ir epitetų. Jo: visada iš Baltosuraudonaisdryželiais puoduko ir su vienu cukraus. Abu jie neatskirimi. Čia mano žiemos magijos dalis.
Didžiausia nesąmonė: jis metė rūkyt. Ir kavą dabar geria po savo stogu… O dar ir tas pavasaris ateina. Nebėra stebuklų ant laiptukų.
Pasiilgau kavos. Kartais net nesuprantu ar man tikrai patinka žiema, ar čia dar vienas maištas prieš bambančias snarglėtas nosis. Prieš amžinai nepatenkintas asmenybes : “nėra nuotaikos, nes oras š*dinas. Niekur neisiu“. Lengviausia kaltinti orą.
Kai labai pasiilgstu kavos, atsiranda toks širdies skausmas, kad noris ją išpjaut, mest pro langą šunim ir bomžam, bet žinai, kad skausmas dėl to nesumažės. Tada pasaulį išgelbės braškių uogienė. Gal ir juokinga apsikabinus stiklainį mėgautis jo turiniu. Bet juk to neprivalo žinoti visi. Galbūt čia tik pavasarinė sandėliuko revizija – minčių perorganizavimas arba naujų gyvenimo planų kūrimas naikinant stiklainio turinį. Jeigu po ranka nėra uogienės, visa tai galima pakeisti geriausia drauge, kuri visai nemoka guosti. Tada susitikimas baigsis tikrai įspūdingai, ir tikėtina, abi pusės liks patenkintos. Nors tai šiek tiek priklauso nuo suvartoto alkoholio kiekio.
O kas vis dėl to yra priklausomi nuo metų laikų ir blogo oro keliamai depresijai įveikti nepadeda net uogienė, žinokit – vasara vistiek ateis.
Daugiau sniego į kavos puodely palinkėsiu.