Aš nerašiau tūkstantmetį. Ir apie vestuves nepasakojau. Kas su Lape bičiuliaujasi nuo pat tinklaraščio įkūrimo, menat, kad antradieniai ir sekmadieniai visada buvo pilni istorijų. Neklauskit, kas nutiko, dar pati nežinau, bet bandau išsiaiškinti.
Spalio 5 d. rengėm paskutines sezono vestuves, o jose tarp svečių pamačiau Tomą su Paulium. Apsikabinom, pasibučiavom, išsipasakojom (gal aš labiau) ir netikėtai supratau, kad dar nesidalinau jų vestuvių istorija, o tikrai noriu. Tokia abipusė pagarba tarp jų ir šiluma, ir geras humoro balansas. Ir vestuvės buvo jaukios, su šiek tiek lietaus, bet, o tai čia kas, ne cukriniai gi esam. Nei meilė nuo kelių lašų ištirps…
Ir ceremonija, ir vakarienė vyko gražiame „Vyšnių dvare”. Šeimininkė to dvaro rūpestinga, lanksti, svetinga, šauni moteris. Jei tik telpat su žmonių skaičiumi į jų salę – rinktinės tą vietą drąsiai, rekomenduoju, dirbti ten lengva, o tai, patikėkit, prie bendros šventės sėkmės prisideda. Šventės gėlėmis rūpinosi Flower Couture By Mantas Petruskevicius komanda.
Suknelę Tomai, jei atvirai, išrinkom mudu su dizaineriu Egidijum Rainiu. Apkalbėjom kelis variantus, Egidijus čia pat pasidarbavo tušinuku ir Toma paštu tiesiog gavo keletą eskizų. Variantą laimėtoją matot nuotraukose. Ir šiaip, klientai šie buvo puikūs, nes nevaržė kūrybos, pasitikėjo net ir tada, kai sezono įkarštyje ne visada turėjau laiko atrašyti laiškus, o jiems, gyvenantiems užsienyje, toli nuo Lietuvos tikrai galėjo užeiti panikos priepuoliai, bet neužėjo. Už tai aš jiems labai dėkinga.
Dar esu dėkinga Vadim Fasij už nuotraukas. Žiūriu jas ir teleportuojuosi į 2017 metų rugsėjo 8 d. O kiek dar istorijų laukia savo valandos. Bet viskas savas laikas. Ar ne?
Taip, va, atšventėm.