Aš atsisveikinu su žiema. Vakar purvinas šaligatvių sniegas krito už batų aulų, šlapo kojinės, nuogos čiurnos gąsdino praeivius, kai po pažasčia paspaudusi nešiojamą kompiuterį žingsniais plačiais skubėjau į susitikimą. Striukė šilta prasagstyta, skaudina akis ryškiai mėlynas mano megztukas, šalikas plaikstosi ir nušviesėję atostogose plaukai nuo skubėjimo. Saulė gatvėse ir iš karto linksmiau. Dienos ilgėja, mano kambary vakarinis natūralus apšvietimas vis seksualesnis. Perglosto iš pradžių molbertą, dviratį prie sienos, apdulkėjusį televizorių, prabraukia knygas lentynose, užtrunka vazoniniuose paparčiuose ant palangės ir galiausiai pasislepia už Jokūbinės bokštų. Vakar persodinau kambarines gėles. Nesulaukusi jaunaties. Nebeištvėriau, atsisveikinau su žiema. Tiems, kam lemta, išliks.
Su fotografu Darium Jakubausku susitikom, kai Lietuvą uždengė pirmasis rimtesnis sniegas. Kai pusnyse jau galėjai braidyti. Susitikom pasikalbėti. Ir mūsų pokalbis įvyko taip. Tai yra nuostabu, kaip viskas keičiasi. Net žiemą turi pradžią ir pabaigą.
MUA – Greta Juozaponytė. Pasiilgstu.
Paltas gražuolis – MAS924.