Sekmadienio skaitiniai. Kaip mes užkariavom Šiaurės Italiją

Mano draugė turi (gal reikėtų sakyti turėjo) meilužį. Italą. Gražų kaip velnias. Lygiai tiek pat pasileidusį. Taigi vieną auksinę jų popietę tas juodaakis, juodais pusilgiais, žvilgančiais plaukais ir trečios dienos barzdele pasidabinęs italiano dėstė jai 5 sėkmingo ir laimingo gyvenimo Italijoje tiesas. Ne visai tiksliai jas atsimenu, nors mačiau filmuotą medžiagą. 1. Perkeltinė žodžio pomodoro reikšmė. Tai gali būti ne tik daržovė, bet ir asmuo. Kažkaip lengviau tokio asmens savybės man atsiskleidžia, kai taip pasakoma moteriai – pomodora. O, dievai, kiek pomodorų aš pažįstu! Aikštingos ir išlepintos damutės be damos regalijų. 2. Italijoje labai svarbus žodis rompicolioni. Jį gali vartoti dažnai. Tiksliausiai jį galima išversti pasitelkus anglų kalbą – pain in the ass. Ir šen rompicoglioni ir ten rompicoglioni. Taigi čia Italija! 3. Ma dai! frazė, kurią man paaiškinti sunkiausia, dar per trumpai pažindinuosi su Italija. Bet toks kaip priežodis, kai kas nors nustebina ne visai maloniai, tarkim spokso akivaizdžiai. Jei nemiršti iš kuklumo – gali drąsiai naudoti šitą frazę, vis švelnesnė emocinė išraiška nei kiti populiarūs žodeliai, kurių reikšmės tiesiogiai susijusios su įvairiais lytiniais organais:) 4. Šitą įvardinti man neleidžia lietuviškas kuklumas:) Ir tada pati svarbiausia gero gyvenimo Italijoje tiesa 5. Cituoju: „Labai svarbu. Niekada nesakyk tikram italui Ti amo (aš tave myliu). Ypač, jei tas žmogus tuo momentu vairuoja. Niekada, niekada, niekada. Tada gyvenimas Italijoje bus nuostabus.“ Jo teigimu, tai išgirdęs tikras italas, ne koks arabas ar panašiai neš savo skudurus neatsisukdamas. Štai vat kaip.

O aš nelabai pasitikiu stereotipais, be to niekam ir nesiruošiu sakyti ti amo, todėl drąsiai iškeliauju užkariauti Šiaurės Italijos. Šį kartą nevažiuoja su mumis nė vienas fotografas, tai, jau atleiskit, nuotraukos bus tokios, kokias sugebėjau pati padaryti:)

Po Sicilijos saulės čia kažkaip akivaizdžiai trūksta šviesos ir šilumos. Milano, Bergamo oro uosto apylinkės irgi neįkvepia. Ir gamta neatima žado. Bet čia tik kelionės pradžia. Vėliau neatsistebėsiu stebuklingo grožio vilomis, rūmais ir beribe gamta, kurios čia pamatysiu visokios – kraštovaizdis už automobilio lango keičiasi nuolatos. Laimingieji, jie šitame ilgaaulyje bate turi absoliučiai viską. Žavi ir trapi Venecija – miestas ant vandens… Ji tokia būtų, jei išvaikytumėm visas tas minias turistų, kurie fotografuojasi ant kiekvieno tiltelio per kanalą. Čia žavūs dryžuoti gondolininkai žongliruoja savo gondolimis. Ypač gražu vakarais, kai romantiškos pagyvenusių amerikiečių porelės į gondolą įsisodina operos solistą ar gitaristą ir tada prasideda mini koncertai ant vandens. Kada nors, su kuo nors ir aš plauksiu gondola temstant, klausysiuos gitaros muzikos ir labai, labai mylėsiu. Iki vienos labiausiai lankomų Venecijos vietų – San Marco aikštės reikia brautis pro pačių prabangiausių prekinių ženklų parduotuves ir jose apsipirkinėjančius, tarsi iškrakmolytus, beveik popierinius ponulius. O, bet, tačiau atsiverianti erdvė, įrėminta arkomis ir perverta pakrypusio bokšto trumpam atima žadą. tokiose vietose imi mąstyti apie amžinybę ir tai, kas jose esi. Bet gal čia tik man taip nutinka. Tiesiog aplink esantis pasaulis prašyte prašosi analizės ir interpretacijos. Ir niekada nesužinosi, ką autorius norėjo iš tiesų pasakyti:)


Dar turgus. Štai čia yra tikras turgus! Su šviežiais vaisiais ir daržovėmis, kai kurių nesu mačiusi akyse. Ir ta mėsgalių gausybė – dešros, gigantiški kumpiai… Įvairių dydžių, skonių sūriais nukrauti prekystaliai vilioja ragauti. Sukabinti virš prekeivių galvų jie man primena didelius Kalėdų eglutės žaisliukus. Turguje jautiesi kaip gerame filme.

Vieną popietę iki sutemų praleidom sėdėdami kavinėje šalia turgaus, mėgavomės gyvenimu gerdami Spritz’ą ir stebėdami praeivius. Aš jums sakau, ten gali sutikti tokių personažų… Grįžkim prie Spritz’o, kartais vadinamo Spritz Veneziano. Niekaip nesuprantu, kaip aš nebuvau iki šiol ragavusi šito gradumyniškiausio aperityvuko! O pasidaryti jį paprasčiau nei paprasta: į taurę su ledo kubeliais šliūkšteli Campari arba Aperol ir užpili Prosecco. Kitose vietose ingredientai gali šiek tiek skirtis, net man patinka būtent šitas receptukas. Na ir dar įmeti alyvuogę arba apelsino griežinėlį, priklauso nuo likerio rūšies.

Bet labiausiai mane Šiaurės Italijoje nustebino žmonės. Jų neapsakomas svetingumas. „My home – is your home“ – veik prieš metus į oro uostą išlydimas sakė Leonardo, kuriam pagelbėjau susirasti nakvynę Vilniaus maratono metu. Absoliučiai nepažįstamam žmogui ir jo draugams: Sarai ir Paolo. Italai bėgo maratoną, aš pusę. Vėliau smagiai pažindinomės ragaudami lietuvišką alutį ir kirsdami didkepsnius „Bohemoje“. Ir štai, prašau, geresnio gido po Šiaurės Italija vargu ar galima buvo tikėtis. Jau nekalbu apie trim mergelėm iš Lietuvos patikėtus buto raktus. O butas praktiškai Padovos centre, tai neatitrūkom nuo miesto ritmo nei minutei. Italai sakė, kad kas, kas, o mes tai tikrai mokam džiaugtis gyvenimu. O kur čia nesidžiaugsi, kai gali pusryčiauti balkone, šalia kurio auga šimtametė magnolija, kai gali bėgioti su trumpa apranga bėgimo trasa, kur kas porą kilometrų gali rasti švaraus geriamo vandens, kai čia daržovės turi kvapą ir skonį, kai pigus ir geras vynas nuolat guli šaldytuve, o kaimynai šypsosi. Ypač kaimynas dešinėje. Mielas gal 70 metų seneliukas. Na, su amžiaus spėjimu tai čia man šiek tiek sudėtingiau. Jie visi kažkaip nuo gero oro, gero maisto ir gero vyno užsikonservavę ir tikrą amžių atspėti praktiškai nėra įmanoma. Taigi kaimynas. Grįžtam į savo butuką vėlai vakare, kaimynų durys praviros, groja linksma muzikytė. Mūsų durys lengvai nepasiduoda, tad kaimynai būtinai išgirsta ir išeina pasižiūrėti, kas vyksta. O linksmumas kaimynėlio! Toks galantiškumo ir linksmumo kamuolėlis. Neaukšto ūgio, žilais smilkiniais, gyvomis akimis. Šalia jo išdygsta elegantiška žmona. Abu šypsosi ir sveikinasi. Vėliau kasryt jį sutikdavau prie namo vartelių. Visada mandagų ir laimingą. Mūsų buto savininkui vieną dieną jis pasakė: „pagaliau šitame name atsirado gyvybė“. Ir taip, tai buvo apie mus:)

Ypatingai jaukiai ir svetingai Toskanoje mus pasitiko patyręs virtuvės šefas Gilberto Calisti, išleidęs kulinarinę knygą „Cuoco per caso„. Jis ne tik pavaišino mus pietumis ir vynu, bet ir aprodė Sansepolcro miestą, kuriame gimė Piero della Francesca, o kažkur netoliese – ir garsusis Michelangelo. Toskana nuostabi. Vakarėjant tas kalnų, kiparisų, vilų ir debesų vaizdas užburia. Vieną dieną aš tikrai ten, kažkur kalnuose gyvensiu.

Gilberto

Šaunieji mūsų gidai Gilberto ir Leonardo bei mano mergaitės

Aš mėgstu keliaudama derinti poilsį ir fiestas su darbu. Šį kartą tikėjausi aplankyti keletą vilų, restoranų, viešbučių ir rasti gražių romantiškų vietų vestuvėms. Neįvykdžiau šio plano 100%. Tiesą pasakius – net 70%, bet užtat supratau, kad kultūriniai skirtumai galioja ne tik asmeniniuose, bet ir darbiniuose santykiuose. Nervai nelaiko dešimt kartų kalbėti apie tą patį ir nematyti jokio judesio į priekį. Galiausiai nieko nelieka, kaip tik griebti jautį už ragų lietuviškomis priemonėmis ir tai bent dalinai išgelbėja mano dalykinę šios kelionės dalį. Kaip išrinkti geriausius variantus iš tų visų vilų – man kol kas ne visai aišku, bet susitvarkysiu. Truputį maudžia paširdžius, kai mes Lietuvoje ant vienos rankos pirštų skaičiuojam vestuvėms pritaikytus ir gražiai sutvarkytus dvarus, dvarų sodybas, kai Italijoje tokių pilna už kiekvieno kalnų keliuko posūkio. Nors savaitgalį lankiausi Kairėnų botanikos parke, nesusilaikiau nenufotografavusi telefonu vieno kito kampo ir, žiūriu per instagram’o filtriuką, ogi ne ką prastesnis tas malūno pastatas už itališkus mūrus. Nu, tik vynuogynų nesimato ir šiek tiek saulutės trūksta:)

Žodžiu, savaitė prabėgo kaip viena diena, bet jausmas toks, lyg būčiau čia jau seniai gyvenusi. Nieko nėra nuostabiau už galimybę pažindintis su kita kultūra iš vidaus, t.y. ne sekti turistinius vadovus, o dalintis kasdieniu gyvenimu su vietiniais. Taigi ir čia galioja mano posakis: neturėk daug pinigų, turėk daug gerų draugų. Į Šiaurės Italiją dabar planuoju važiuoti vasario mėnesį. Bėgsiu Veronoje pusę maratono, tai istorijų iš šitos šalies dar tikrai bus.

Gražaus sekmadienio jums visiems.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥