Evelinos ir Pauliaus vestuvės buvo mano širdies projektas šią vasarą. Mažuliukės, jaukios ir kitokios. Kai pirmą kartą susitikau su pora, jie sakė: „nenorim vestuvinio standarto: jokių pirmų šokių, vedėjų, nuspėjamų elementų“. Gal kokias dvi valandas sėdėjom „Monte Pacis“, pažindinomės, kalbėjomis ir finale kartu išsiaiškinom, kad net baliaus jiems iš tiesų nereikia. Kas yra absoliučiai normalu ir suprantama. Jau daug kartų esu sakiusi: niekur nėra parašyta, kokios turi būti vestuvės, kaip jaučiat – taip ir darykit.
Pirmas susitikimas įvyko kovo 11 dieną, jau pradėjom dairytis vietos šventei, o tada visą Pasaulį ištiko Covid… Kovo 18 d. sustabdėm visus darbus, nes ką čia planuosi vestuves, kai aplink viskas nežinomybėje. Mėnesį ramiai namuose žiūrėjom žinias, o balandžio viduryje vėl grįžom prie savo plano, kuris skambėjo taip: ankstyva bažnytinė santuoka ir neilgi vėlyvi pietūs su šeima ir artimiausiais draugais, su gyva muzika – kokybiškai. Ir… būtinai per Žolines, kurios ir tapo mūsų atspirties tašku. Ai, pamiršau pasakyti, kad vietą išsirinkom pačią nevestuviškiausią Kaune – barą „O kodėl ne?“. Radau ją interneto platybėse, gyvai nebuvau mačiusi, Evelina su Paulium tą pačią dieną ten nuvažiavo, Laura, sako, let‘s go, pats tas. O čia ir buvo pats linksmumas 🙂
Kai tik leido legaliai visiems vėl migruoti, prie progos nuvažiavau į vietą. Absoliučiai hipesteriška vietytė Vytauto parke. Ok. Aš mėgstu nestandartą tikrai. Viena tik problemėlė, prasidėję fasado remonto darbai. Bet laiko dar yra, sako, viskas bus sutvarkyta laiku. Viduje yra maža salytė, keista, bet iš bėdos, jei labai stipriai lytų, turim kur pasislėpti. Baro savininkai turi dar vieną maitinimo įstaigą Kaune, tai meniu galima pasiderinti, šefas lankstus, nes šiaip kasdien kepa tik picas, kurios labai net neblogos. Dar labai geros kainos, ir gėrimus užsakys, kokių tik norėsim, mobilus bariukas viduje, jei viską darysim lauke – leis išsinešti, sukalbami labai, bet… vestuvių dar nedarę – pasakėlė, man patinka iš karto.
Laikas bėga ir, kaip įprasta Lietuvoje, statybų darbų laiku niekas nebaigia. Jaunieji stresuoja, aš veik kasdien skambinu jau net statybos darbų vadovui Jonui, gavusi telefoną. Finale susitariam su pora, kad, jei ką – statybines tvoras patrauksiu aš su kolektyvu. Karlai, statybines tvoras, šiferio kalną, duobes – sutvarkysim viską. Jau matau. Dieną prieš turim vestuves Kaune, Eimantas, nutaikęs laisvą minutę, nuvažiuoja pažiūrėti, kaip ten tos tvoros, grįžta pakraupęs. Aš tą pačią minutę išsikviečiu visas laisvas merginas į pagalbą iš ryto, nes kažką reiks daryt. Prieš mėnesį gal buvau nusivežusi į bariuką Mantą Petruškevičių, jis, pamatęs vietą, jau net tyli, akis reikšmingai varto, bet pažada padėti. Faktas tas, kad dieną prieš įvertinę situaciją, žinom, kad padėti mums čia gali nebent stebuklas.
Baigiu vienas vestuvės, važiuojam miegot nakciu, iš streso „Moxy“ viešbutyje beveik neužmiegu. 7.00 ryto pasiruošimo startas, nes 12.00 jau ceremonija. Pabaigt pastato fasadą laiko ne tiek jau ir daug. Atvažiavus į barą randam dar užsilikusių iš vakaro svečių, apytuščių vienkartinių bokalų, kamcariukų, užtat diena, panašu, bus saulėta, rytas gražus. Apsidairau po teritoriją ir nusprendžiu stalą statyti tiesiog Vytauto parke, ant takelio. Nelabai gal ir galima, bet taip anksti, nėra net ko paklausti. Undostres, alubario stalus sustatom, tiesiam staltieses, šluojam kiemą, Asta važiuoja į parduotuvę oro gaiviklių tualetams, pirštinių ir skudurėlių, prastumdom reklaminius skėčius, atvežamos kėdės ir Manto suruošti mums vazonėliai su augalais bei gražių, gaivių tokių, vasariškų gėlių glėbiai, tas bariukas visgi rimtas baras, vyrai neša tryse į parką. Darbas vyksta, dulkės rūksta ir jau reikia važiuot į bažnyčią. Greitai darbiniai rūbai į šoną, lapių dryžuotieji chalatėliai nuo pakabų jau ant mūsų – šventė prasideda. Dalis komandos vis dar lieka baigti ruošą, su merginomis palaikau ryšį telefonu, bet jau žinau, kad viskas bus puikiai.
Žinot, kai tikiesi blogiausio, o gaunasi geriau, nei planavai, tai apima tokia euforija ir tada pajauti savo darbo prasmę. Grįžtam iš bažnyčios kartu su visais svečiais. Paukčiukai čiulba, saulė šviečia, Dėdė Kaspa groja, vėliau džiaziukas gyvai, žmonės tiesiog maloniai leidžia laiką, puošia jauniesiems tortą – ramybė, Žolinės. O tas kauniečių Vytauto parkas – tiesiog magiškas. Kas svarbiausia – Jaunieji patenkinti. Prisiekiu, kai kuriuos nuotykius jie patys dabar pirmą kartą perskaitys. Bet gi smagu ne viską savo šventėje žinoti iki galo ir atėjus tai dienai tiesiog mėgautis…
Evelina ir Pauliau, aš labai dėkinga, kad galėjau būti jūsų vestuvių dalimi. Sakau atvirai dar kartą: Jūsų vestuvės man buvo širdies projektas šią vasarą.
Tai gal pereikim prie nuotraukų? Fotografė Lina Aidukė tokių gražių atsiuntė… Gera buvo vėl kartu su drauge dirbti.
Įstabi Nuotakos suknelė ir Jaunikio apranga – Airida Skirckienė
Nuotakos makiažas – Agnė Valaitienė
Kėdės – Rustic Wedding
Taurės – VR Decor
Lapė