Nuo vakarėlių grįžtu vėl prie vestuvių.
Penktadienį, sėdėdama prie savo rašomojo stalo, pakėliau galvą nuo kompiuterio, o už lango lijo toks lietus… Ir griaudėjo. Antras griaustinis šiais metais, po kito galėsim nerūpestingai turkštis ežeruose. Bent jau Jurbarke šita senolių išmintim visi tikėdavo. Viskas būtų puiku, tik šeštadienį vestuvės lauke, ceremonija po atviru dangumi. Štai tada nevalingai tikrinu „Gismeteo” prognozes ir pasidaro šiek tiek ramiau. Bet to, ką gavom, negalėjau tikėtis, net svajoti.
Riedam automobiliu link Trakų, o dangumi saulė sau ritinėjasi atsipalaidavusi. Tai ir mums streso mažiau.
Vakar buvo nuostabios vestuvės. Tokios, kurios kažkaip pakylėja. Ir ne tik dėl oro. Dėl poros. Dėl susirinkusių svečių. Kai kurie jų skrido po 14 valandų iš už jūrų marių. Dėl lokacijos. Dėl visos komandos. Nesakau, kad planuotojiškų nuotykių nebuvo. Na, ką jūs, be jų niekada. Pavyzdžiui, įsivaizduokit: groja styginių kvartetas, šviečia saulutė, svyra alyvų žiedynai, baltos kėdutės, ant jų sėdi nekantraujantys nuotaką pamatyti svečiai, už kampo jaudinasi jaunikis su tėvais, trys žiedų berniukai, automobilyje sėdi nuotaka ir staiga… Staiga įsijungia žolės purkštukai. Milžiniškoje dvaro teritorijoje jie įsijungia būtent toje pievelėje, kurioje vyksta ceremonija ir daugiau niekur. Iš pradžių matau vandens fontanus, tada išsigandusių žmonių klyktelėjimus. Amen. Skambinu prižiūrėtojui. Vanduo išsijungia. Padavėjai ir asistentės operatyviai per 5 minutes nusausina visas kėdes. Saulutė vėl šviečia palaimingai. Visi šypsosi. Nuotykis. Jei nelyja, tai lietų bent minutei pasidaryt, klausykit, tenka. Ir taip visada. Stress level max. Nekalbu jau apie paskutinių dienų pasiruošimą…
Bet šiandien ramu. Tiek buvo vakar gražių emocijų. Apsikabinimų, susijaudinimo ašarų, gražios muzikos, šokių, kad kitaip būti negali. Flower Couture by Mantas Petruskevicius vėl sukūrė stebuklingą scenografiją šventei. Kitaip nepavadinsi. Tai jau ne dekoras, tai scenoragfinis projektas meilės šventei. Gal viskas skamba kiek saldžiai, bet tas pobūvio priderinimas prie lokacijos, tarsi jos tęsinys, spalvos, formos – kaip kokio paveikslo tapymas. Iš Manto to neatimsi. Niekada. Take a look.
Po šios šventės turiu dar porą esminių pastebėjimų. Pirma – man patinka švenčių trumpėjimo tendencija. Vėlyva ceremonija, kokteilis, vakarienė su nuoširdžiomis kalbomis, šokiai ir 2 val. visi atsisveikinam. Kol dar linksma ir smagu. Kol visi dar nepervargę ir gražūs. Tos mūsų fiestos iki paryčių ar dvi dienas nėra būtinybė ir geros šventės matas. Dar ir todėl man patiko vakar diena.
Antra – negaliu pakęsti, kai ceremonijos metu fotografai, filmuotojai tiek stengiasi pagauti kažkokią emociją ar žodį, kad į šventę iš visų pasaulio šalių susirinkę žmonės teturi vieną galimybę – stebėti jų besiardančius užpakalius. Tokiais momentais man norisi prieiti ir ištempti juos iš žmonių kadro, kaip paprastai darom su visokiais laidais, kolonėlėmis – rekvizitu, kurio neturėtų vėliau matytis nuotraukose ir panašiai. Svečiai fotografuoja akims, širdimis ir svarbiausiu šventės momentu, tarkim, sakant priesaikais, jiems neturėtų žmėžuoti prieš akis trys svetimi žmonės. Aš suprantu, visos poros nori turėti gražų vestuvinį albumą, bet, pasakykit, atvirai, kiek jame nuotraukų iš ceremonijos? Mano manymu, jei negebat nufilmuoti, nufotografuoti esminių vestuvių momentų taip, kad netrikdytumėt pagrindinių tame momente dalyvaujančių žmonių – jūs turėtumėt pergalvoti, ar tikrai užsiimat šituo darbu tinkamai. Kai artimiausi, pirmoje eilėje sėdintys svečiai turi išsilankstyti labiau, nei aš jogos asanose, kad pamatytų nuotakos, sakančios priesaiką, veidą, tai, ta prasme, ar tikrai taip turi būti? Pirmą kartą apie tai susimąsčiau, gal prieš porą metų, kai Daina Bosas man davė nurodymą per vieną jų šeimos šventę: Laura, lai jie daro, ką nori, aš per vestuves noriu matyti vaikus.
Tai tiek pastebėjimų po vakar. Džiaugiuosi, kad man grįžo įkvėpimas vėl kažką parašyti. Mielai visais klausimais padiskutuočiau, jei galvojat kitaip, nei aš. Nes diskusijose gimsta tiesa.
Ačiū, kad esat. O čia mes. Ne pilnas sąstatas, bet vistiek. Su gera nuotaika ir pasiruošusios darbams: Aurelija, praktikantė Emilija, Toma ir aš.
Ačiū Dariui Jakubauskui už nuotraukas. Smagu buvo pasimatyti.
Vasara prasideda.
Lapė