Mano sapnas vėl pipirmėčių kvapo ir skonio. Tas tavo artumas klampiai svaigus. Bet ne per daug. Balandžio vėjas suvelia plaukus, minčių ne. Man ramu ir net ne graudu šiuokart. Pramerkus akis, žydruma skaidri ir pušys, pušys be skaičiaus. Apsikabinkim iki begalybės. Pasidalinkim. Kava su lašeliu šalto pieno ir vakar dienos marcipanine bandele su aguonom. Kas tavo liks tavo. Man nieko nereikia. Rojuj smilgos tos pačios iš pernai saulę vilioja ir prisiglaust. Tik pirštų galiukai ant tavo odos. Vos, vos tik prisiliečiam. Kam čia reikia, kad vėl skaudėtų? Mano rojuj giedra. Švaru galvoje. Pagalvę baltą apsikabinu ir nusisukus į sieną užmiegu saldžiai. Kaip medus, taip iš lėto varva aistros. Pirštu man ant šlaunies užrašai savo vardą. Kad atsiminčiau geriau nei telefono numerį.

Mojuoju per lėtai saulėtu keliu riedančio automobilio stiklą miškui: iki, iki, mudu greit vėl susitiksim. Groja muzika maloni ir gyvenimas rodosi toks lengvas kaip beįšyląs pavasarinio vėjo gūsis.

 

Lapė

Nuotrauka asociatyvinė. Daryta Linos Aidukės kažkur kalnuose labai ankstų rytą, tekant saulei ir giedant budistų vienuoliams.