Niekur, niekur neskubėti. Turėti visą pasaulio laiką. Pasimėgaut. Nendrių šokiais nakties vėjyje sustojus ant tako. Ryškiai oranžine pilnatim virš marių, kuri tilptų į delnus. Jais užglostysiu tavo randus. Pirštais, mėnuliu ištepliotais. Lėtai. Tavo oda kaip plienas. Mano širdis – ne.
Monika Penkūkū Photography nuotrauka
Taip seniai žaidžiau namus, kad net keista. Tavo kvapas virsta mano kvapu neilgam. Mano laisvė pralaimi taviškei. Riba, kai užrakinsiu visas durų spynas iš vidaus yra netoli, bet aš dar palauksiu šiek tiek, nes visas pasaulio laikas, gi sakiau, yra mano.
Bučiniu paženklinu kaktą. Lai šviečia iš tolo žvaigžde. Įdomumo apsčiai. Apsikabinkim. Atiduok savo skausmo bent dalį. Aš ištversiu, tau bus lengviau ir galėsim vėl kepti blynus, gerti kavą miške, ieškot nuotykių ramiomis galvomis…
Lapė
P.S. Linkėjimai Mindaugui, kuris visada skaito tinklaraščio įrašus ir nebijojo vakar man to pasakyti 🙂