Mano meilė kaip sakai. Klampi, tąsi saulėje įkaitusio pušies kamieno ašara. Per klampi. Nuo tokios neretai maišosi protas.
Nemeluok.
Neapsimetinėk.
Nespausk.
Neskubėk.
Nebėk.
Kartas nuo karto pasiseka pagyventi filme. Tokiam, kurį norėtųsi pažiūrėti naktį kemperyje, stovinčiame tarp jūros ir miško, atokiai nuo miesto, stogą plaunant vasaros liūčiai ir žaibuojant iki pamišimo, kai šalia ilsisi vyras iš jūros ir smėlio, ir saulės, kvepiantis pipirmėtėmis ir šiek tiek levandomis. Ir niekas nebebaisu. Tokiam filme, kur nebereikia telefonų nei internetų, kur pameti galvą, susidedi į kuprinę bet ką, ką randi po ranka ir išvažiuoji į pasaulio kraštą. Pamiršti dantų šepetėlį. Laikas ištįsta. Tik tada dar nežinai, kad jo vistiek bus negana. Niekada negana. Apie tai jau kadais skaičiau Hemingvėjaus knygose.
Pati po truputį darausi jūros skonio. Nedrąsiai. Nes viskas atrodo kaip pirmą kartą.
Tokiame filme dviese išvaikštai visus takelius ir nei karto neini tuo pačiu. Valgai barščius vietinėje užeigoje ir perki rūkytą, kvepiančią, riebuilę skumbrę bei šviežius pomidorus puotai. Dar braškes. Dideles ir sultingas, kad varvėtų ne tik per barzdą, bet ir per nuogą krūtinę. Dar tinginį, kad ryte ant plento turėtumėm beveik itališkus pusryčius. Basom kojom ir tik su apatiniais, vėju išblukintuose plaukuose. Šypsais ir šypsais. Verda prikaistuvyje vanduo kavai su pienu. Gulėdami ant smėlio galvojam žaliems mažutėlaičiams vabalams vardus. Negaliu patikėt, kad tai sugalvojau ne aš! Negaliu patikėti, kad pasakai daug ką anksčiau, nei aš spėju ištarti.
Mūsų filme siūruoja smilgos abipus kelio it variniai Nerijos gyvaplaukiai. Efemeriški kaip pojūčiai. Norėtum, kad viskas tęstusi per amžius. Bet nesitęs… Laikinumas sukuria stebuklus. Ir kormorano dydžio liūdesys praeina. Tris juodus paukščius matėm sėdėdami ant suolelio ir gerdami vasaros vyną tiesiai iš butelio, kalbėdami, it prieš tai gyvenimuose nebūtumėm vienas su kitu iki galo išsikalbėję. Dar trys praskrido, kol laukiau tavęs kemperyje, o „Marijos radijas” gal dvidešimt kartų dialogo forma kliedėjo „Sveika Marija”. Siurealu. Šypsausi ir atostogų burtai veikia. Sakiau, stebėk ženklus, o pati pamiršau…
Tokiam filme visą dieną guli dviese lovoje ir balsu skaitai „Harį Poterį”. Snaudi, valgai braškes, klausai „LRT klasikos”, be reikalo tris kartus apsirengi… Tavo randas, mano tatuiruotė, tavo eilėraščiai, mano susivėlę nebe raudoni, auksiniai plaukai, tavo atvirumas, mano noras suprasti, tavo žaizdos, mano paprastumas… Mainykim.
Imk tą gintarą, kuris iš sakų. Kai užeis ruduo, parodysi ir tikėsiu, kad niekas iš tikrųjų nepasikeitė.
Juodkrantė niekada nebebus tik Juodkrantė. O mano melancholija liko su tais baisiais paukščiais ant nuogų medžių. Om.
Lapė
Iš miško.
P.S. Visos nuotraukos darytos mano juostiniu fotoaparatu Yashica Electro 35.