Su Modesta susipažinom viename iš tų kažką pristatančių renginių. Stovėdavo tokia mažutė garbanė su fotoaparatu, kuris vos ne už ją didesnis, visada pasipuošusi, stilinga. Tokia fotografė – modistė. Visai kaip Reda Mickevičiūtė, kuri ir į vestuves pas mane yra su aukštakulniais atvažiavusi. Matyt, visos nedidukės fotografės šitą silpnybę turi. Ir tuom jos yra žavios.
Prieš keletą metų važiuojant iš Aušros Haglund pristatymo kažkuriame automobilių salone dievai žino kokioj gatvėje miesto pakraštyje, mes su Liutauru Salasevičium prigriebėm Modestą į tą patį taksi automobilį. Su visu fotoaparatu. Geros dūšios esam, atlapaširdžiai žmonės, jei tik galim kuo dalintis, tai ir dalinamės. Kad ir taksi automobiliu. O Modesta su savo jau vyru Šarūnu, pasirodo, irgi tokie, dabar tai jau tą žinau. Tada tai tyliai prasėdėjo taksi fotografė, bet bus, jaučiu, savo vestuvėm jau tada mane nužiūrėjus.
Tai į pirmą susitikimą su Modesta ir Šarūnu dėl vestuvių eidama, prisipažinsiu, džiaugiausi. Kai jie pradėjo pasakoti savo vizijas, buvau tas įžeminantis realizmo balsas. Sakiau: vaikai, gal tuose kemperiuose nelabai kas bus miegoti, gal bus šalta, kas, jei lietus ir t.t. O, jie, mažučiai, tyrimus pasidarę, sako, antrą rugsėjo savaitgalį jau 12 metų nėra liję, mūsų svečiai ir palapinėse miegotų, o čia visi kemperiai patogiausi… Žodžiu, sukirtom mes rankom, pažadėjau padėti, kuo galėsiu ir išleidau juos toliau šventę planuotis. Kartelį dar į Mažeikius su Aurelija prieš vestuves užsukom, netyčia, navigacijos suklaidintos, prieš tai pusę Lietuvos autobusiuku išmalusios. Šeimyna laukia banketą suruošę: pyragiukai, arbata, net čerkelė gal buvo ištraukta, jei gerai pamenu. Garaže žvakidės, žvakės, staltiesės sandėliuojamos, viską, ką galima rasti namuose ir pačiuose Mažeikiuose šventės dieną naudosim…
Atvažiuojam dieną prieš vestuves. Su nuotakos mama apsilankom pas drauges, kaimynes ir glėbiais tempiam į automobilį jurginus ir kitas sodų žydinčias gėrybes. Per naktelę ūbaujant pelėdai darom puokštes su Auručka. Miegot susiruošėm, kai jau pradėjo rodytis, kad pelėda šaukia: eikit miegot, eikit miegot! Supratau, kad „aukštas lygis” pasiektas. O ir batai jau buvo šlapi nuo rasos. Naktį Renavo dvaras atrodo stebuklingai: ta pelėda, mėnulis apšviečia baltą mūrą, pergolos raustančiuose vijokliuose žaidžia mėnesiena… Natūrali scenografija, persistengti su dekoravimu nebereikia.
O tada išaušta rytas. Kiek čia galiu pliurpti, dalinuosi Justino Rimeikio aka Balti rėmeliai nuotraukomis. Viskas vyko vienoje vietoje, žmonėms niekur nereikėjo blaškytis. Švęsk ir švęsk:)
Ir štai įžengia jaunieji. Skirtingai nei dauguma kitų porų, Modesta ir Šarūnas norėjo, kad ne tik jie, bet ir visi susirinkę svečiai būtų pasipuošę baltai. Šitas aprangos kodas pridavė šventei dar daugiau iškilmingumo ir dermės su pačiu dvaru.
Nuotakos puokštė – grynai Aurelijos rankų darbas. Kai turim laiko – darom pačios gėles ir vargo nejaučiam:)
Pačios gražiausios man nesuvaidintos akimirkos. Kai Šarūnas atsistojo ir ceremonijos metu atsisėdo prie klavišų, visus buvo apėmęs toks visuotinis katarsis. Ta gamta, muzika, jungtuvės, gražūs žmonės, geri linkėjimai, puikus oras.
Sutuokti!!!
Turėjom šventėje ir porą keturkojų svečių.
Išvaizdos korekcijos:)
Ir jaunieji ir mes stengėmės maksimaliai išnaudoti viską, ką galima rasti šventės lokacijoje. Kuo mažiau nuomų ir bereikalingų išlaidų. Kėdės iš dvaro. Kas, kad skirtingos – tai dar smagiau.
Modesta sakė: niekada negalvojau, kad vestuvėms rinkčiausi rožinę spalvą, bet būtent tokiomis gėlėmis tuo metu žydėjo Mažeikiai. Ir šita spalva taip derėjo prie raudonų vijoklių sienos pergoloje, kad geriau gal ir nebūtum sugalvojęs.
Lemputėmis pergolą papuošė Choco.lt. Mariui skiriama išskirtinė padėka už pagalbą visos šventės metu, savo moteriškomis rankelėmis kai kurių darbų tikrai nebūtumėm padariusios. Tu esi mūsų didvyris.
Už vakaro vedimą atsakingas buvo Mantas Žmuidinavičius.
Vakarui įpusėjus įvyko improvizuotas koncertas. Šarūnas vaikystę praleido Čiurlionio menų gimnazijoje, tai šventėje buvo ir muzikuojančių šeimos narių, draugų net buvęs dėstytojas. Ir vėl tobulai suderėjo aplinka su veiksmu. Mėnulis ir lemputės, baltai pasipuošę žmonės, muzikos garsai, meilė ore. Gražu, gražu buvo iki širdies gelmių, nemeluosiu.
O paskui šokiai iki paryčių. Kitą dieną atvažiavom daiktų, tai kai kas gal tik valandėlę buvo numigęs, bet visi laimingi, smagūs pusryčiavo. O puokštę tik po pusryčių nuotaka išmetė, net ir Lapei teko smagumo gaudyme sudalyvauti. Kaip dažnai sakau: nieko nėra būtino vestuvėse. Norit mesti puokštę kitą dieną – meskit, nenorit šokti pirmo šokio – nešokit, svarbiausia, būkit savimi ir švęskit.
Modesta, su gimtadieniu!
Myliu visus alei vienas.
Lapė