Aš esu iš miško. Esu iš smėlio kopų ir juodo vandens. Bet labiausiai iš gyvenimo. Ir iš žvaigždėto dangaus. Esu iki nevilties pasiklydusi Grįžulo ratuose, neišmatuojamam rugpjūčio dangaus gylyje, galaktikų ūke. Ir laukiu, ir nelaukiu, kada visa tai liausis. Išgerkim vasarą iki dugno! Išmiegokim visas naktis po medžiu, kurio šakos seka tik būtas istorijas. Išvaikščiokim takelius, apkabindami liaunesnes pušeles, nes joms trūksta tik meilės. Mano plaukuose samanos, ant delnų drugeliai. Aš esu Lapė. Ir aš esu iš miško. Rytui artinantis, kai juodam miške mane paleidai dėl kitos, mano broliai pradėjo galąsti kirvius. Kai kentėsi dešimt kartų labiau, prisimink, kad tas kerštas – mano.
Bet aš ne apie tai norėjau papasakoti. Norėjau pasidalinti mūsų pabėgimu iš miesto. Laukiau šito sekmadienio kaip nežinia ko. Žmogui privalomas poilsis. Būtina pasileisti plaukus ir basomis įsispirti į smėlį bent kartą per vasarą. Pageidautina daug dažniau, nes, patikėkit, tik tiek mums ir tereikia. Svarbausia, žinoti kur ir su kuo.
Grįžo mano draugas iš Kinijos, Linai jau seniai viską norėjau parodyti, su Milda dėl kelionės sukirtom vieną naktį „In Vino”, o Toma su Justinu ir šiaip natūraliai pritiko prie kompanijos. Trinties nebuvo. Visi skirtingi, visi reikalingi. Šast, šast, „atkaltos” 6 vestuvės per savaitę. Daiktai kažkokiu būdu lyg ir sudėti, dvi valandos išmiegotos, pyp pyp, skambina kompanija, kad jau pusvalandį vėluoju. Nuovargėlis ir nieko daugiau. Atsiprašinėjau tris kartus. Pati gi sugalvojau, kad iškeliaujam 6 ryto, dabar raudonuoju iš gėdos. Nors nelabai. Norisi gi pusryčiauti jau be skubėjimo. Ant smėliuko.
Kažkiek ten valandų kelio ir jau sveikinuosi su Pečka: good morning, sir, mes jau čia! Iš „Zuikio daržo” gyventojai išsikrapštyti ir mums vietą užleisti neskuba, o mums ir nelabai rūpi. Pažeidinėjam visas pliažo taisykles, lakdami šiltą „Prosecco” ir rūkydami cigaretes. Taškomės lediniu jūros vandeniu kaip vaikai, žaidžiam tinklinį be tinklo, pasiskolinę kamuolį, voliojamės ir miegam ant smėlio iki plėmais nudegam šonus. Tai vadinama gyvenimu.
Naktimis kartu darėm valgyti. Pusryčiavom prie bendro stalo. Toma kepė šokoladinį pyragą. Povilas rytais virdavo pačią skaniausią Nidoje kavą. Ėjom į ekspediciją su begale atradimų. Ir visa tai tik per tris dienas. Laikas čia išsitęsia iki begalybės ir nesinori miegoti. Tiesą pasakius, porą dienų man atrodė, kad aš vėl radau rojų žemėje. Nors… niekur jis ir nebuvo dingęs. Kai saulei nusileidus gulėjom dviese žemyn galva ant kopos, užsikloję vienu miegmaišiu ir dangumi, jau žinojau, kad būti laimingu lygiai taip pat paprasta kaip ir nelaimingu.
Šlaistymosi meno portalas www.valkata.lt jau greitai:) Kažkas gi pažadėjo užregistruoti šitą domain‘ą.
Lina Aiduke, mano sielos drauge, ačiū už nuotraukas.
Lapė