Užmigau vakar ir nespėjau laiku įkelti sekmadienio skaitinių. Bet, kadangi čia bus daug apie vyrukus, tai, galvoju, nieko čia per daug nenuskriausiu:)
Kažkaip pranašiškai praėjusį pirmadienį prasitariau, kad dovanomis prasidėjusi savaitė privaloma tvarka turi būti jėginė. Tokia ir buvo. „The knotty Ones” megztas šalikas gelbėjo mane nuo paskutinių žiemos pasispardymų, tai dovana tikrai buvo laiku ir vietoje. Merginos, jūs esat cool, varykit taip ir toliau. Aš visada su jumis:)
Darbo dienos vėl buvo atominės. Kalnai nuversti, ne kitaip. Sezonas artėja, norisi pribaigti pasiruošimą iki galo. Bet po paskutinio savaitgalio susitikimo pradėjo vertis tokios gėrybės, kad, vaikyti, vaikyti.
„Tamsta” vėl mane nudžiugino savo muzika. Jie šį sezoną kažkaip vis stebina tokiais gėriais. Shakka (double K:)) išsinešė visus su savo dainavimu be pastangos, tobulu bendravimu nuo scenos su publika ir aistra tam, ką daro. Ne puse kojos, ne su abejone, o taip visai, visai. Tikėjausi bisui dar kartą išgirsti „Walking with the elephants”, bet neišgirdau. Nieko tokio, padariau tai gal 20 kartų per vakar. Šiaip tai ir jums siūlau:)
Ryte jau šuoliavau su sūnum į krepšinio varžybas. Pažanga nuo praėjusių metų padaryta ženkli, bet vistiek linksma į tuos guminukus šešiamečius žiūrėti. Pasigriebia kamuolį ir lekia per visą salę. Žingsniai, žingsniai ir t.t. Kažkokiu mistiniu būdu iškovota III vieta mamą nudžiugino, įtariu, labiau nei patį žaidėją. Kažkaip net pati užsimaniau kada pažaisti…
O tada vakare netikėtai nukrito man bilietai į Yann Tiersen koncertą. Bože, bože, va, čia tai iš viso buvo muzikinis katarsis. Apšildanti Tiny Feet irgi buvo magiška. Nu, bet Yann… ir tie kiti muzikantai. O dar šviesos. Tokia, muzikos, žodžių, tobulo apšvietimo ir aistros sintezė.
Ir nekalbu aš čia apie jokius „Penkiasdešimt pilkų atspalvių”. Nors Mr Tiersen žilos garbanos jam grojant tobulai krito ant veido ir tikrai žinau, kad, nepaisant amžiaus skirtumo, galėčiau su juo keliauti į pasaulio kraštą, jei tik jis kartas nuo karto išsitrauktų smuiką ar gitarą… Ne, aš vis dar apie aistrą daryti tai, ką nori daryti. Apie žinojimą, pasitikėjimą, ieškojimus. Kai kartais nebematai nieko aplinkui. Apie gylį. Aistringi žmonės yra kitokie. Jie niekada nebūna pilki.
Ryte nebuvo sunku atsikelti. Dar naktį gavau savo tulpę nuo mylimų vyrų, tai sekmadienis buvo šviesus ne tik dėl pagaliau atkakusio pas mus pavasario. Vienas, du ir jau pasipuošę keliaujam su Vytuku į „Keistuolių teatrą”. Buvau pamiršusi, kiek geri anie yra. Kas turit vaikų, marš visi į spektaklį „Mykolas žvejas”. Ir vaikui, ir suaugusiam ten yra ką veikti. Aš net ašarėlę išspaudžiau vienu tokiu lyrišku momentu. O šiaip tai buvo daug gražios muzikos, tautosakos, panaudotos žaismingai, spektaklis skatina vaikus skaityti knygas, yra tiesioginio bendravimo su mažuoju žiūrovu, tai jiems tikrai nenuobodu, viskas pateikta aktualiai ir vaidina aktoriai puikiai puikiausiai. O Darius Auželis – iš viso tobulas su savo rokerišku velnio personažu. Ir nebūčiau vėl keistuolių atradusi, jei ne maža mano draugė Akvilė. Žodžiu, Akviliuk, su tavimi pradėjau savaitę – su tavim, teoriškai ir baigiau. Ei, o dar varškėtukų pirmadienis laukia kažkada:)
Kas nutiks šią savaitę? Dievai žino. Faktas, kad kovo 13 d., penktadienis jau yra suplanuota. Palaikysiu Liutaurą morališkai ir visaip kaip kitaip per pristatymą. Bus gražu, pamatysit.
O dabar, marš visi prie darbų. Ir nepamirštat: la vita e bella. Tikrai ne kitaip;)
Lapė
xo xo